Metų laikai ir Mamontovas

Ketvirtadienis ir penktadienis - poilsiadieniai, pagaliau turiu laiko sau ir dalykams, kuriuos jau seniai norėjau padaryti. Pavyzdžiui pasiklausyti senesnių Mamontovo albumų. Sugalvojau sau atrakcija - kiekviena savaitę skirti kokio nors atlikėjo ar grupės dainų klausymuisi. Šį savaitės likutį skiriu Mamontovui.

Mano santykiai su žiema labai įdomus. Kartais aš jos nekenčiu, o kartais dievinu labiau negu rudenį, vasarą ir pavasarį kartu sudėjus. Vakar mane aplankė įdomi mintis - kiekvienas metų laikas mums, žmonėms, skirtas apie kažką pamąstyti. Pavasarį mes galvojame apie atgimimą - naujus dalykus mūsų gyvenime, norime atsinaujinti, pradėti viską nuo pradžių. Žodiu pavasaris - kaip naujo gyvenimo etapo startas - tiek gamtai, tiek mums. Vasara - tikras žydėjimas, pasaulis šypsosi mums. mes šypsomes pasauliui. Ruduo - tai ramybės, pastovumo metas. Mums norisi apsivalyti, nusiraminti. Žiema - tai stingulys. Pasaulis tarsi sustingsta, laikas sustoja, kad mes galėtume pasižiūrėti į save ir pasaulį iš šono. Tai kaip vaikščiojimas sustingusiu, laiko nepaliestu muziejumi. O aš muziejus labai mėgstu ;)

Man prasidėjo juodos arbatos epocha :) Namuose jos prisikaupė labai daug, tad teko vėl iš naujo atrasti nuostabųjį trio - juodoji arbata su citrina ir medumi. Jis toks pat nuostabus kaip ir karštas šokoladas su riešutais ir pienu arba obuoliai su cinamonu ir medumi (ir vėl tas medus...).  Šią akimirką mano nuotaiką puošia gražusis 4 -tas. Mamontovo dainos taip pat prisideda prie balo.