Miegas, tulpės, vienuma.

Šiąnakt sapnavau patį šilčiausią ir gražiausią sapną savo gyvenime. Vieną paprastą(o jei tiksliau tai labai nepaprastą) apkabinimą, giedro dangaus spalvos akis ir kad aš iš tiesų buvau labai laiminga. Sapnavau šilumą, bet tokią neįprastą. Taip -  man buvo labai gera. Taip gera, kaip gera gali būti tik sapne. Man dabar gera, kad nepamiršau to sapno.

Girdėjau, kad sapnas yra paskutinės minties, kurios jau nepamename projekcija. Iš ties. Labai gali būti.

Bet kad aš pamenu tą mintį..

Beveik visą dieną buvau viena. Išėjau į sodą, sugriebiau šiukšles, pasišildžiau saulutėj, grįžau. Užėjo durnumas. Išsitraukiau visus vasarinius skudurus ir pradėjau juos matuotis, maišyti, bandyti.

Manau, kad turiu teisę sakyti, jog esu laiminga. Galiu nejausti džiugesio. Bet esu laiminga.

- Dažeisi?

- Aha.

- Kodėl tu dažeisi, nors buvai namie?

- Šiaip.

- Kažkaip neaiškiai tu čia.

- ...:)

Broliukas šiandien rado tulpių. Nuskynė ir parnešė man. Miela. Vienos gražiausių gėlių. Kartais jis būna toooks mielas. Myliu tą vaiką. Paaugs iš jo geras žmogus.

P.S. Kaip reikia išmokti laiku sulaikyti liežuvį?

25

Zala & Driukas - Ežiuko šokis