
Susijusi muzika: pasirinkti
PERŽIŪRĖTI
RAŠYTI
„Man trūksta oro“- sušnibždėjo ji, labiau užkimusiu ir savo skambesį praradusiu balsu. Tai nebuvo laimingi žodžiai, kuriuos ji jau buvo tarusi ankščiau, kai jis pasiūlė jai savo širdį ir tyrą sielą; tai nebuvo skausmo ir nusivylimo žodžiai, tarti sužinojus savo baisią lemtį. Tai buvo tušti žodžiai, kuriuose jautėsi liūdesio gaidelė, tačiau juose taip pat buvo girdėti ir palaima, kad viskas pagaliau baigėsi: visos ašaros, visas skausmas, visas liūdesys bei pyktis, nežinia... Tai buvo paskutiniai ištarti jos žodžiai gyvenimui, į kurį ji taip įnirtingai kabinosi... Nors ši akimirka truko vos keletą sekundžių, jos slinko nepaprastai lėtai...Ta akimirka buvo skaudžiausia, liūdniausia ir kupina pražūtingai susiklosčiusios meilės, jo gyvenime...Jis laikė jos ranką, kuri, praslinkus tai trumputei akimirkai, atsipalaidavo jo stipriuose , tačiau švelniuose gniaužtuose, skleidžiančiuose šilumą... Ta šiluma buvo paskutinis dalykas, kurį pajautė daug ką patyrusi bei jautusi jos gležnutė, nuostabiai glotni ranka...Gilios, paslaptingos, tačiau kupinos didelės ir nuoširdžios meilės, rudos akys- paskutinis dalykas, kurį išvydo jos visada tyros melsvos akys, kuriose iki pat paskutinio atodūsio žaidė žaismingas spindesys...Jis užgeso... Ir be jo pasaulyje iškart pasidarė tamsiau... besišypsantis lūpų kamputis nusileido ir jos šypsena dingo, praradusi visą savo žvilgesį... Pasaulis nebeišvys šios gėrį spinduliuojančios šypsenos, daugiau niekada ji neprivers kitų žmonių šypsenas išlįsti į paviršių, kaip priversdavo jo...Ta paskutinė akimirka baigėsi kartu su jos giliu paskutiniu, sumišusiu, tačiau ne iš baimės (tiesiog tą akimirką susikaupė per daug jausmų), atodūsiu... Paskutiniu momentu iš jos jau nebespindinčių ir mirtimi alsuojančių akių išsiveržė karšta, karti, ugninė ašara... Paskutinė jos gyvenime... Mirtis ją pasiglemžė... Jis vis dar jautė mirties šaltą buvimą šalia, tačiau žinojo, kad ji neužsibus čia ilgai...Jis tespėjo ištarti skausmingą „kodėl?“... Tai buvo paskutiniai jai ištarti žodžiai, kurių ji nebegirdėjo ir niekada nebeišgirs... Mirtis užtrenkė duris, pasiimdama ją visam laikui, užvėrė tas duris, kurios niekada nebeatsivers ir nebeišvys skaisčios saulės šviesos...
|
![]() |
![]() ![]() ![]() |
2007 m. vasario 3 d. 22:27:26
_________________
welcome to the black parade...
____________________
--PLEASE,don't feed the models--
2007 m. vasario 3 d. 22:19:17
________________
welcome to the black parade...
____________________
--PLEASE,don't feed the models--