
Susijusi muzika: pasirinkti
PERŽIŪRĖTI
RAŠYTI
Kai pasaulis griūva, mes vis tiek stojamės ir einame pirmyn, nes kitaip kitų skausmas ir pasiaukojimas būtų beprasmis. Klumpam ir stojamės, kad pateisintume tai, ką dėl mūsų padarė kiti. O kas mus priveda iki to, ką mes vadiname estafetinės lazdelės perdavimu?? Kaltė ir baimė. Dažniausiai. Mes jaučiamės kalti prieš kitus, atsisakydami tęsti kitų darbus. Todėl mes atsisakome savo svajonių dėl kitų vilčių ir priverčiame save patikėti, kad mes to PATYS norime. Jaučiame baimę, jog nebūtume suprasti, jei pasuktume savais keliais link savų svajų, sapnų ir norų. Bijome, jog būsime sutrypti, jei bandysime būti tik savimi, o ne dar ir kažkuo kitu. O tada mes kristume. Ir vėl matytume tą patį kelią taip arti akių. Tuos pačius akmenis ir galbūt stiklo šukes, į kurias taip lengva įsipjauti, nes mes tokie pažeidžiami. Tik kažin, ar jau stotumėmės, ar vėl bandytume išlikti savimi, nes taip nepateisintume kitų aukų. O atsistoję ir atsisakę lazdelės, mes vėl kristume kitų akyse - vėl matytume tą patį kelią, tuos pačius akmenis, ir viskas vėl bus taip arti akių. Ir vėl.... Jie.... Kas jie tokie, kad priverčia mus suklupti taip, kad nebeturėtume jėgų atsistoti?? Kas jie, jei priverčia nematyti kitų kelių?? Kelių, į kuriuos numojame ranka patys. Bent jau manome, kad patys. Bet numojame. Ir vėl stojamės. Ir ratas vėl sukasi.. Mūsų dėka. Mes jį sukame. Ir net nepagalvojame, kad galime elgtis kitaip. Ir gal net nebūsime smerkiami. Juk net ir vienas gali būti karys. Už save. Už savo sielą. Savo norus. Savo siekius. Savo svajones. Už savo kelią. Mes esame mes ir turime tuo išlikti. Nesame pririšti prie kitų. Tai tik įsitikinimas. Už savo kelią.
|
![]() |
![]() ![]() |
2005 m. lapkričio 2 d. 20:41:16
____________________
I'm sure of your ability to become my perfect enemy. Wake up and face me, don't play dead cos maybe someday I'll walk away and say: "You disappoint me, maybe you're better off this way"
2005 m. lapkričio 2 d. 20:20:14
2005 m. lapkričio 2 d. 20:16:12