Per patį susišaudymo įkarštį
Restorano vidury
Tau sako: „Išeik pakėlęs rankas!“
Manęs jie niekada nepagaus,
Aš kaip kulka, įskriejus į karvelių pulką,
Paskelbsiu karą tavo tikėjimui manimi,
Tavo gyvenimas jau nebebus toks pats.
Savo motinos akyse sukalbėk maldą, sukalbėk maldą...

[Priedainis:]
Dabar! 
Bet aš negaliu,
Nežinau kaip, kaip mes čia atsidūrėme:
Du vyrai, kaip Dievas sutvėrė.
Ne, aš negaliu, negaliu!
Jau per daug, per vėlu, o gal kaip tik nepakankamai
Šito skausmo mano širdy dėl tavo priešmirtinio noro,
Ir vėl tavo lūpas bučiuosiu.

Visi jie sukčiauja žaisdami kortomis, o šaškės kažkur praganytos,
Mano kameros draugas žudikas mane privertė daryti atsispaudimus (su moteriškais rūbais),
Bet niekam nerūpi, jei nebesi savimi... ar aš nebesu savimi?
Pasiilgstu mamos.
Ar jie pasodins mane į kėdę,
Ar suleis mirtiną injekciją, ar pasups kilpoje?
Ak, niekas nežino apie tas bėdas, kurias patyriau!

[Priedainis]

Į tavo kambarį...
Po jų klausimų tau tesinorės
Sakyti: „Viso gero...“
Bet aš nepamenu, 
Kodėl prisimenu tave?

(Ar turi viešbučio raktus?!)
(Noriu pačirškinti šitą šūdžių ant ugnies! UGNIES!)

Gyvenimas - tai tik numirėlių svajonė,
O aš nenugrimsiu vienas pats,
Kartu nusitempsiu draugus.
Dabar, dabar, dabar, dabar (negaliu paaiškinti)
Dabar, dabar, dabar (negaliu skųstis)
Dabar, dabar, taip!