
Susijusi muzika: pasirinkti
PERŽIŪRĖTI
RAŠYTI
Po metaliniu pilku tiltu ant senų cementinių suskilusių plytelių, iš kurių tarpų augo mėlyna žolė, tu susileidai dozę, nuskynei man lubiną ir davei švirkštą. Tuščias miestas kaukė, didžiuliai plakatai skelbė, kiekvienas permatomas praeivis man rėkė: ,,MES PRIEŠ AIDS!", bet juk aš tave myliu. Tiesiu baltas rankas į lubiną ir švirkštą. Lubinas skrenda tolimu dangumi į mano upę. Pakelėje ošia sausos smilgos. Jos manęs tyliai klausia: ,,Ką tu darai, mergyt?" Bet man reikia tik tavęs. Tavo šaltos akys žiūri į mane. Mes tik ir težiūrime. O dabar lubinai... Ką tu darai? Ko tu nori? Tegul visas miestas eina velniop. Aš imu iš tavo rankų visą gėrį ir blogį. Bet koks gali būti blogis, kai tu mane myli? Juk myli? Mašinos švilpia. Jos skuba. Mes neskubam. Kaip visada. Žiūrim vienas kitam į akis. Valandų valandas. Nuo pat pirmo lubino. Tu niekada nežiūri į mane rimtai. Bet tavo akys šiandien šaltos, kaip vasaros nakties dangus. Tik pilkos. Bet gal gerai. Nes tu nesijuoki. O aš tave myliu. Prisimeni tą vasaros naktį, kai tave pamačiau? Tada tu plaukei mano upe prieš srovę. Tada galvojau, kad tu idiotas. Dabar aš plaukčiau paskui tave visom pasaulio upėm prieš srovę. Kokia naivi tada buvau. Kodėl tu man davei tą gėlę, tą gėrį/blogį? Kodėl? Juk... kam? Juk tu mane myli? Myli... Vėliau plaukė lubinai upe. Tūkstančiai lubinų. Ir visi nuo tavęs. Vanduo iš tamsiai rudos – durpių spalvos virto ryškiai mėlynu. Kad tavo akys vėl tokios būtų... Kaip tada, kai pirmą kartą tą naktį paėmei mano ranką į savo šlapią delną. Ir apkabinai. Ar žinai, kad manęs niekas nėra anksčiau apkabinęs? Kur buvo žvaigždės tą vasarą? Bet atėjai tu, atėjo ir žvaigždės, tik jos dabar skylėtos. Ar žinai, kad tik tau pasakius, kad aš graži, patikėjau, kad nesu baidyklė. O man tai sakė tūkstančiai. Lubinų, plaukiančių mano upe. Pameni tiltą? Tą, kur virš mano upės. Vakar juo ėjo vienišas žmogus. Tas, kurį tu man ištiesei pirmą kartą su pirma doze. Jis stabtelėjo. Atrodo, kad pamatė tavo lubinus. Vienintelis. Bet nebijok, tu mano vienintelis šiame pasaulyje. Juk aš tave myliu. Labai. Labai? Aš graži? Šliaužiu to pažiūrėti link ryškiai mėlyno vandens. Ant pilvo. Cementinėmis suskilusiomis plytelėmis, iš kurių tarpų auga mėlyna žolė. Tu miegi auksiniame vakare. Pakeliu silpnom rankom tą patį varvantį lubiną, kuris vakar buvo ant tilto. Šiandien jis atrodo netekęs vilties. Jei ne tu, mano meile, aš seniai jos neturėčiau. Po gėle rudas vanduo. Atspindys. Aš pamačiau save. Išsigandau. Žinai ko, mano meile? Ne tik savęs ir savo grožio. Tos moters baltais susišiaušusiais plaukais. Kurios sukepusios lūpos kitoje mano upės pusėje kalbėjo magiškus burtažodžius, iš jos burnos virto mėtų kvapo migla, o jos raukšlėti pirštai gaudė lietų. Pagaudavo. Jos balta lininė paklodė, dengianti seną nuogą kūną, buvo įmerkta į durpių spalvos vandenį. Migla slinko mano upe. Aš jau užuodžiau mėtų kvapą. Ji rijo tavo dovanotus brangiausius lubinus. Tada aš išsigandau. O sausos smilgos dabar tyliai juokėsi. Nutilkit! Kaip stipriai tu mane myli? Taip, kad dovanotum ir gėrį, ir blogį? Kad dovanotum ir lubiną, ir švirkštą vienoje rankoje. Tu mane myli. Tu esi vienintelis. Man. Ir aš negerai darau, kad imu tik lubiną. Tą varvantį. Atleisk. Aš tave myliu. Aš myliu. Ir save. |
![]() |
![]() ![]() |
2005 m. gruodžio 6 d. 13:24:16
____________________
... c - a - n- n - a - b - i -z ...