Myliu ir kartu nekenčiu jūros. Ji priverčia mane verkti didelėmis ašaromis. Ji priverčia prisiminti tai, ką nešioju širdyje. Mano laimę, mano gyvenimo spindulėlį, mano gyvenimo džiaugsmą.. Aš prisimenu jaunas nerūpestingas dienas, kai paskendome saulės spinduliuose, susikibę lakstėme basi pakrante, kai mūsų juoką nešiojo vėjas pušų viršūnėmis.. Žiūriu į atbėgančias bangas. Jos papuošė mano akis. Mano melsvos akutės sutvisko sūriais perlų lašeliais. O mes buvome laimingi.. Kodėl tiek trumpai? Kodėl tu dabar toli? Kodėl negali apkabinti savo vyriškom rankom? Kodėl meilė skaudina? Myliu tave.. ir tu mane myli, bet.. Bet per toli.. Per toli likimas mus nusviedė. Ir kai melsvajam danguje pamatau krentančia žvaigždę, prašau jos, kad man atneštų tave. Tokį pat nuostabų, tokį pat laimingą, kaip kadais.. Noriu švelniu bučiniu paliesti tavo akis, pirštų galiukais glostyti patį gražiausią veiduką. Noriu jausti tave.. Jausti tavo kvapą. Noriu apkabinti tave ir žinoti, kad daugiau niekada nepaliksi manęs.. Kad ir kur bekeliautum, nors ir į dangų, prašau pasiimk ir mane, nes aš be tavęs esu niekas. Tik mažas, pilkas taškelis spalvų jūroje. Jūroje, kuri gramzdina mane gilyn į tamsą.
Aš ilgiuosi tavęs.. Ilgiuosi karštų bemiegių naktų.. Ilgiuosi aistra žėrinčių akių.. Ilgiuosi.. Bet melsvos bangos to nesugražins. Myliu ir kartu nekenčiu jūros. Ji man primena tave.. Ji pasiglemžė mūsų svajones.. Kurias mes susigražinsim.
(Vistik aš buvau teisi, kas skirta likimo žmogus nesugriaus. Mes vėl kartu. Ačiū tau, gyvenime!)
Cia taip kaip Uzkalniui duot pavertint koncervus & lasinius & pashteta ( aisku su uogiene) kur undermenshai valgo jei piggiai randa. Ar nenukentes Sahja morale?
2010 m. rugsėjo 26 d. 18:05:28