Susidūriau su rašybos sunkumais ir subtilybėmis. Pirma kliautis - Judas ar judas? Tekste užuomina į niekšišką išdavystę. Judas dėl savo poelgio laikui bėgant tapo apibendrinančiu išdavystės psiaudonimu, kuris jau nebesiejamas su biblijiniu asmeniu. Taigi, rašomas iš mažosios raidės. Betgi posakis "pagal Jurgį ir kepurė", taikytinas bet kam, vis tiek išlieka susietas su konkrečiu asmeniu - Borūtos Jurgiu Paketuriu. Tai kaip čia gaunasi - Judas ar judas?

Antras keblumas - rašyba būsiu "kas" ar "kuo". Beasmeniame sakinyje su „būti“ (t. y. su bendratimi), žinoma, eina daiktavardžio įnagininkas: „Gal man būti miškininku?“ Bet jei sakinys asmeniškas, kaip pvz. " aš noriu būti miškininkas/miškininku" abu variantai priimtini.  Tokiu atveju galimas ir įnagininkas, ir vardininkas, o rinkimosi kriterijus – būvio laikinumas (įnagininkas) arba pastovumas (vardininkas). Tačiau ne viskas tuo ir baigiasi. Jei kalbėtumėm apie tarinio jungties esamąjį laiką (yra), jau būtų kita taisyklė. kur siūloma visur vartoti tik daiktavardžio įnagininką. Tačiau... kaip tik atimsim iš kalbos subtilius atspalvius, kurių kartais reikia: „Aš būsiu katinas, tu būk pelytė.“ (Ir jokių čia įnagininkų.)

Manau nebūtų nusižengimas, jei pavadinimas būtų ir toks: "Prašau, nebūk Judas man". Po velnių, man toks net labiau patinka.