Nereikia žodžių

beauty_girl

---

Tipas: Eilėraštis Publikavimo data: 2004m. Lapkričio 24d. 18:56

Užsiregistruokite ir įvertinkite!

---

Karštos lūpos priglunda prie šalnos išraižyto stiklo. Lūpos, jau ne kartą lietę manąsias. Tyliai atsidūsta. Skruostu lengvai pasišokinėdama nurieda ašara. Nereikėjo... Lyg mažas perlas nuslenka skruostu ir tyliai kapteli nuo smakro. Ant laiško. Ant balto popieriaus lapo, į kurį giliai įspaustos pėdos. Pėdos, mynusios baltą kopų smėlį, pėdos, žaidusios bangų mūša... Juodos akys, tarsi svajonė šaltame žiemos danguje. Jos nebežvelgia į mano vėjyje dūkstančius plaukus, žiūri į stiklą, į kalėdinius šalčio paveikslus. Nebemato snaigių siautulio karštame pūgos glėbyje, žvaigždėmis apibarstyto naktinio dangaus... Vis dar čia. Čia, nors tavo mintys lekia painiais jausmų labirintais. Žiūri ne į gyvenimą, o į pasaką. Pasaką, kuri baigėsi liūdnai, pasaką, kurios dar niekas neparašė...

Susitikome rugsėjį. Buvai naujokas, tačiau iš karto man kritai į akį. Aukštas, juodais naktimi kvepiančiais plaukais, didelėmis migdolinėmis akimis, lyg dailininko nutapyta tiesia nosimi ir šiltomis storomis lūpomis. Kaip dabar prisimenu, atsinešei baltą ledinę leliją. Ko tik nebūčiau atidavusi, kad ją įteiktum ne dėstytojai, o man. Mintyse prašiau, kad atsisėstum šalia. Apsidairei po linksmai klegančią konservatoriją. Tada mūsų žvilgsniai susitiko. Ak, kaip norėjau, kad ši akimirka tęstųsi amžinai. Žengei artyn. Tik tada pamačiau tavo tvirtus vyriškus pečius. Pečius, ant kurių norėjau padėti galvą, pečius, kurie dengtų mane nuo visų likimo vėtrų. Jau čia pat, beveik šalia. Kaip malonu uosti tavo kvapą... Nedrąsiai šypteli:
- Priimsi?
Bandžiau taip pat nusišypsoti, ištarti „Žinoma, sėskis“, tačiau tik tyliai linktelėjau. Pagaliau šalia manęs. Tu mano, gal tik šią akimirką, bet mano, mano vienos. Skambutis.
- Neklausk, kam skambina varpai...- nusijuokiu.
Pati iš savęs, iš savo drovumo. Bet manęs negirdi. Kažkur klajoji.
Išeinu iš universiteto. Mintys lekia, ieškodamos tavęs. Apsidairau po rudeninį Kauną. Prie medžio – tos pačios rudos akys. Prieinu. Kažką sakau. Nebepamenu ką. Iki šiol girdžiu tavo šnabždesį „Mums nereikia žodžių“. Ugninės lūpos įsisiurbia į manąsias. Bijau. Bijau, kad tai nebūtų tik sapnas, tik trapi svajonė, bet kurią akimirką galinti sudužti.
- Gal norėtum kavos? – pasiūlai.
Neatsisakau. Vedi mane. Už rankos. Lyg mažą vaiką per gūdžią girią. Įėjęs į mažą kavinukę atsisėdi prie lango.
- Aš Tomas.
- Ir viskas?
Kurį laiką tylim. Regis amžinybę. Atneša garuojančią kavą.
- Iš kur tu? - paklausiu.
Vis dar tyli... Už lango lyg niekur nieko sninga geltonais klevo lapais. Kaitriai šviečia saulė, lyg užmiršusi, kad baigėsi vasara.
- Mums nereikia žodžių, - vėl tyliai sušnabždi.
- Nereikia... Nereikia žodžių, nereikia jausmų, nereikia gyvenimo!
Išeiname į lauką.
- Žodžiai - tik tiems, kurių širdys tyli, - atsakai.
Einame gatve. Nežinau, nei kur, nei kaip, nei kodėl. Seku paskui į tave. Uždedi ranką man ant pačių, paglostai plaukus... Širdys šoka šėlstantį tango...
Bėgu. Nuo savęs, nuo tavęs, nuo minties. Minties, kad esu nebe viena. Minties, kuria dar negaliu patikėti, kurios negaliu suprasti. Girdžiu, kaip batų kulnai atsimuša į kietą asfaltą. Atsipeikėju ir sustoju. Matau, kaip kreivai į mane žiūri žmonės. Purvina, sušilusi ir sutrikusi... Atsisėdu ant suoliuko. Šalia – žilaplaukė senelė. Nenoriu. Nenoriu būti kaip ji, nenoriu būti žiedlapis, neradęs savo gėlės. Atsistoju. Einu lyg vaikas - rinkdama spalvotus medžio lapus. Ak, kaip norėčiau, kad ir širdis būtų kaip vaiko, be rūpesčių, laukimo ir klausimų. Klausimų, į kuriuos atsakymus žino tik gyvenimas.
Tik įžengus pro namų duris – tėvai:
- Kaip sekėsi? Kas naujo?
Nejau jie nesupranta, kaip nuo to pavargau? Greičiau į savo kambarį, į mažytį pasaulėlį, kuriame norisi likti amžinai. Tarp senų vaikystės meškinų, piešinių ir to saugumo jausmo, kad čia aš neįveikiama, kad čia – mano tvirtovė. Numetu kuprinę į kampą ir nugrimztu į minkštus pūkinius patalus. Miegas. Tik sapnuodama liksiu viena, be kasdieninių rūpesčių ir rutinos. Bet negaliu užmiršti – mums nereikia žodžių. Tyla, tai jausmas, kad esi šalia, šalia manęs visą laiką. Nenoriu to! Nenoriu būti tau atversta knyga! Kalbu. Gal su savimi, o gal su tavimi, bet kalbu. Tačiau prisimenu – žodžiai tik tiems, kurių širdys tyli. Ne, mano širdis negali tylėti. Ji valdo mane, mane visą. Kodėl? Kodėl negaliu nuo visko pabėgti? Tiesiog išeiti, išeiti ir nebesugrįžti. Prisimenu lapus. Lapus, kurie pavargę nukrenta nuo medžių. Nekenčiu, nekenčiu jų. Nulekiu, išsitraukiu iš kuprinės ir suplėšau. Savo naivumą, savo vienatvę, savo mintis. Pro langą šasteli vėjo gūsis. Draiskanomis parašo:
„Tyla – tai ne atsakymas,
Tai priekaištas ir tylus draudimas...“
Taip - draudimas, draudimas suprasti ir būti suprastai...

***

Atėję į paskaitą atsisėdi šalia. Abu tylim. Prisimenu vėjo pustomus lapus... Nejau jie nemelavo?
- Kodėl pabėgai? – paklausi.
Tyliu. Apsimetu neišgirdusi.
- Kodėl pabėgai?
Pažvelgiu į tavo akis. Jos lyg vaiko. Negaliu tavęs nekęsti, negaliu! Namo einame drauge. Tylim. Atsisveikindama pabandau pakštelėti į žandą. Apsisukęs nueini purvina gatve. Kodėl mane vienu metu ir trauki ir stengiesi nuo savęs atstumti?
Vėl lieku viena su savo mintimis, jausmais ir troškimais. Po kiek laiko – skambutis į duris. Už jų – tu. Pasiprašai į vidų. Geriame kavą. Nejaučiu jos aitraus skonio. Matau tik veidą. Veidą žmogaus, kurį myliu, bet ir bijau. Ir vėl tyla. Tyla, kuri mane kankina, tyla, kuri šneka daugiau nei norėčiau žinoti.

***

Praėjo ruduo. Leidosi pirmosios snaigės ir tilpo šiltuose mūsų delnuose. Dūkome lyg maži vaikai, pamiršę viską aplinkui. Nebebijojau tavęs, supratome vienas kitą be žodžių – kalbėjomės akimis. Gyvenimas atrodė lyg trumpa akimirka. Akimirka, kuri, tikėjau, niekada nesibaigs. Patikrinus pašto dėžutę tavo veidas apsiniaukė. Iš karto supratau, kad kažkas negerai. Drebančia ranka parodei voką – šaukimas į kariuomenę. Statytos oro pilys subliūško ir jų valdovai atsitrenkė į kietą skaudžią žemę. Jaučiausi lyg pabudusi iš nuostabaus sapno, sapno, į kurį niekada nebesugrįšiu.
Traukinių stotis – pro akis lekia dundantys vagonai. Žinau – viename iš jų – tu. Išvažiuoji į Vilnių, kur jau esi skirtas į armiją.
Rašiau. Rašiau tau kasdien. Bet neatsakydavai. Tavo širdis nemokėjo kalbėti ant paprasčiausio popieriaus lapo. Išnykai. Iš mano gyvenimo ir svajonių. Tačiau visada gyvensi mažame pasaulyje mano širdies kertelėje, pasaulyje, kurį sukūrėme kartu.

2004m. Lapkričio 24d. 18:56

beauty_girl / Juodos kojinės - nemokamai  2006 m. sausio 22 d.  beauty_girl / Diagnozė - laimė  2006 m. sausio 22 d.  beauty_girl / Niekieno istorija  2006 m. sausio 22 d.