Malonės krėslas (Nick Cave) 

Pradžia tokia: kai jie atėjo, mane išbruko iš namų 
Ir įrašė į mirtininkų eilę, 
Kurioj aš kaip žinia beveik visai nekaltas, 
Aš vėl pasikartosiu: 
Nebijau numirti. 

Pradėjau apšilti ir priprasti 
Prie įvairių dalykų, aplinkų. 
Įskilęs dubenėlis, šluota iškraipyta, 
Sriuboj regėtas Jėzaus veidas, 
Įtartini dalykai pietų metu 
Ir maisto vežimėlis su baisiais rateliais, 
Išlinkęs kaulas kyšantis iš maisto 
Visi reikalai arba geri, arba prasti. 

Štai laukianti kėdutė maloninga, 
Turbūt galva mana jau dega 
Ir tegu bus taip kaip aš trokštu 
matuojama teisybės matu: 
akis už akį, dantis už dantį 
Visvien aš tiesą pasakiau 
Ir nebijau numirti. 

Sau aiškinu ir sąrašą, ir ženklus: 
Dantis – pajuodęs, paraudonavęs rūkas, 
O sienos – juodos. Blogą lemiančios. Kaip dugne… 
Lyg nesveiki alsavimai už nugaros, 
Lyg nesveiki alsavimai už nugaros, 
Lyg nesveiki alsavimai už nugaros, 
Lyg besidauginantys 
nesveiki alsavimai už mano nugaros, 

Aš išgirstu istoriją iš kameros, 
Kaip Kristus gimęs ėdžiose, 
Kaip tartum koks apskuręs pašalietis 
Numiręs jis ant kryžiaus. 
Ir kaip, aš sakyčiau, atitinka – 
Jis vertęsis juk dirbdamas dailide. 
Bent jau taip man sakė. 

Kaip ir savo gerąją ranką, išsitatuiravau “B.L.O.G.A.” 
Ir kitos rankos kumštį. 
Bjaurieji penki pirštai! 
Jie nieko nepadarė: 
Nepasipriešino, nesuabejojo. 

Danguj Jo krėslas iš aukso padarytas, 
Skrynia, jo Testamento prikrauta, 
O krėslas – tas, nuo kurio išsirutulioja visa istorija, 
kaip man sakė. 
O čia jis pagamintas iš medžio ir vielos, 
Manasis kūnas dega, 
Ir Dievas niekuomet nėra toli… 

Aš užlipu į palaimingąją kėdutę, 
Mano galva skusta, mano galva viela aprišta. 
Ir tartum drugys, bandydamas patekti 
Į Šviesią Akį, 
Velkuosi iš gyvenimo, 
Kad kuriam laikui pasislėpčiau mirtyje. 
Vis tik aš niekad nemelavau. 

Mano ranka-žudikė, pavadinta B.L.O.G.A. 
Aprišta jungiančia juosta, ant kurios - ….G.E.R.A. 
(good – angl. (ne tik) geras, (bet ir) tinkamas) 
Tai ilgos kankinystės grandinės, 
Apjuosiančios visą tą kraują maištingą. 

Štai laukianti kėdutė maloninga, 
Turbūt galva mana jau dega 
Ir tegu bus taip kaip aš trokštu 
matuojama teisybės matu: 
akis už akį, dantis už dantį 
Visvien aš tiesą pasakiau 
Ir nebijau numirti. 

Štai deganti kėdutė maloninga, 
Turbūt galva mana jau kaista. 
Ir tegu bus kaip aš viliuosi 
pasvėrus teisybę: 
akis už akį, dantis už dantį 
Aš jau nebeturiu ką prarasti 
Ir nebijau numirti. 

Štai kaistanti kėdutė maloninga, 
Turbūt galva mana jau rūksta 
Ir tegu bus kaip aš viliuosi 
Kartu su netikėjimu: 
akis už akį, dantis už dantį. 
Vis tik nėra čia nei įrodymo, 
Nei paaiškinimo dėl ko. 

Štai rūkstanti kėdutė maloninga, 
Turbūt galva mana jau tirpsta 
Ir bus tai, ką aš padedu daryti - 
susukama teisybė: 
melas už melą, teisybė už teisybę. 
Aš jau nebeturiu ką prarasti 
Ir nebijau numirti. 

Štai tirpstanti kėdutė maloninga, 
Turbūt manasis kraujas verda 
Tegu aš ir gadinu visą įdomumą 
Teisybe ir padariniais, vis tiek: 
akis už akį, tiesa už tiesą. 
Vis vien aš tiesą pasakiau 
Ir nebijau numirti. 

Štai laukianti kėdutė maloninga, 
Turbūt galva mana jau dega 
Ir tegu bus taip kaip aš trokštu 
matuojama teisybės matu: 
gyvybė už gyvybę, teisybė už teisybę 
Vis tik nebuvo nė įrodymo, 
Tačiau aš nebijau ir pameluoti. 

Štai laukianti kėdutė maloninga, 
Turbūt galva mana jau dega 
Ir tegu bus taip kaip aš trokštu 
matuojama teisybės matu: 
akis už akį, teisybė už teisybę 
Vis tik aš tiesą pasakiau, 
Tačiau, bijau, matyt pamelavau.