Nodha Dachaigh

Po mano manevrų judant iš vienos vietos į kitą, rodos, visada surandu laiko music'ui. Šįkart rašau sėdėdamas Edinburge, toje šlapioje Škotijoje. Vasara irgi buvo praleista čia, kuri labai nusisekė su šilčiausiais orais per pastaruosius dvidešimt metų. Po to sekusios atostogos Čekijoje, kurios pirmąkart per kelioliką metų atliko savo funkciją padėdama paislėti. Puikus metas, praleistas gamtoje, Prahoje ir aplinkui, atsipirko dvigubai. 

Įspūdžiai iš trejeto koncertų Prahoje kelias savaites maloniai kuteno savimylą. The Dillinger Escape Plan, Circles, maybeshewill, The Pixies, Russian Circles ir Chelsea Wolfe. Ties pabaiga jau buvo kiek per daug, norint viską tinkamai suvirškinti. Komentuojant pamatytus atlikėjus pasakyti yra ką. The Dillinger Escape Plan yra turą po pasaulį susiorganizavusi atominė bomba. Atmetant visą sunkiąją muziką, kurią teko girdėti iš įrašų, man teko ir klasikinio trasho, death'o, modernaus hardcore'o, doom'o, pos-metal'o, progo ir kitų žanrų sunkiosios muzikos, ir teko būti nustebintam nevienąkart. Vienaip ar kitaip išreikštas meistriškumas, atlikimo technika, artistiškumas ir kiti atributai įrodydavo, kad kiekvienas aktas turi savo prieskonį, nors ir gali būti talpinamas po vienu, sunkiosios muzikos, stogu, tačiau. Tačiau, dar neteko patirti tokios negailestingos atakos prieš mano nervinę sistemą (man net berašant šiurpuliai nubėga į kojas). Negailestingos, preciziškos, atakos, išlaikant visiškai absoliučią chaoso kontrolę, pavertė tuos kelis šimtus Čekų nutrūktagalvių ir vieną pasimetusį Lietuvį (mane) banda religiškai atsidavusių pasekėju. Ir taip, kaip raganos apie laužą, iškviečiant Šėtoną, mes, lygiai taip pat atsidavę, taškėmės iki fizinio išsekimo. Ir patikėkit, tai įvyko per pirmus penkis kūrinius. Ir būtent tuo metu paliko aišku kaip dieną, kad mūsų taip paprastai nepaleis. Kaip šuniškos priklausomybės apimti iškėlę rankas, raukydamiesi dėl sutrankytų strėnų, mes norėjome daugiau. Dar ir dar. Stage diving'as, gitaristo akrobatiniai triukai, nesustojantis circle-pit'as, sumušta akis (kurią nešiojau pasididžioudamas kaip E.Nortonas Kovos Klube) išsekusi valia po negailestingo daužymo (o daužiau aplinkinius iš širdies) ir didžiausia šypsena ant prakaituoto veido paliko vieną neišdildomą prisiminimą. Jausmas toks, kad patyriau kažką išbaigto. Prieš akis Greg Puciato, ne šios planetos gyventojas, sugriebentis mane už marškinių ir rankos ant kurių šoku ne tai, kad be baimės, bet su nenumaldomu noru pajusti Tai. 

Kitaip sakant, nebeliko ūpo aprašyti kitus atlikėjus, išvada vienpusiška ir paprasta kaip dvi kapeikos, The Dillinger Escape Plan yra savos stichijos Metalo Dievai. Aukščiau nieko nebėra, o žemiau esti tik beviltiški bandymai įšokti į tas pačias vėžias. Nulis konkurencijos, mano galva. Ir be jokių priekaištų dar tik beįsitvirtinantiems aktams Circles ir maybeshewill, šios dvi grupės, geriausiu atveju, apšildė garso kolonėles, nes niekas negali paruošti Dilingerio Planui.