
Žinau, kad pasaulis yra mažas... Bet niekad nemaniau, kad tiek. Mėgstu įterpti eilėraščius, kurie manyje kažką palieka, nes retai kada poezija randa kelią į paširdžius. Štai žavingas įrodymas: 7 paradoksu teorija
Kovo 6 dieną citavau eilėraštį čia (nekrofiliškas...), jis yra ir mano knygoje, kurioje šiandien ieškojau ką čia į filologijos rudenį prasiuntus. Perskaitau pavardę, akimirkai sustingstu. Šokas. Juk tai mano grupiokas... Tas, su kuriuo sėdžiu per ispanų paskaitą ir maloniai šnekučiuojuosi. Taip, žinojau, kad jis poetas, netgi klausiausi jo poezijos rudenyje Druskininkuose, bet kad jis parašė vieną mylimiausių mano trieilių, kuriuos tik esu skaičiaus?.. C'mon, dar iki šiol nenusprendžiau, ką ryt jam pasakysiu per ispanų...
O čia šiaip veids... Iš serijos: "10 aukšto balkone tuomet lyn"
|
![]() |
![]() ![]() ![]() |
2012 m. spalio 13 d. 15:14:55
Ketvirtadienį, per paskaitą, pasakiau jam tai :D Galvoju, tegu žino, gal šiaip žmogų pradžiuginsiu. Kaip tik pamiršau savo knygą, tad mielai pasidalino, šiaip apie poezijos rudenį pakalbėjome. Tik keistas jausmas, kalbėti su poetu, kurį citavai, nes bent man poetai visad atrodo lyg ne iš šio pasaulio, lyg nepasiekiami mirtingiesiems, o ypač man...
____________________
Nenoriu rasti vietos ar poilsio – krutėti, krutėti, krutėti. Kol mirtis iš tavęs krutėjimą atims. Gilė Ara
2012 m. spalio 11 d. 20:56:33
Nu čia tai tikrai kietai.
____________________
Aš Turbūt Dievas.