Optimizmo persotinta žiurkė

Optimizmas kartais ne mirštanti ir nykstanti vertybė, o tikras šešėlis.

Šiandien AŠ – optimizmo persotinta žiurkė.

Miesto žandus, plaukus, kojas ir pažastis skalavo lediniai vėjo pirštai, į pagalbą pasitelkę žirnių dydžio ledukus-kedukus. Senas medis viduryje miesto šiandien su visomis šaknimis buvo išrautas lauk iš savo guolio, kai optimizmo persotinta žiurkė tuo netikėjo. Išėjau, pamačiau, patikėjau. Vėliavos nuplėšytos, šakos nugenėtos, žmonės vartomi kaip tik nori. Gal todėl atsisakiau įprasto vakarinio ėjimo namo su draugais ir paskambinau mama, kad ji prasuktų pro Stiklinį (pastatą, kurio sienos langai) ir prigriebtų mane.

Eh.. tas pavasaris... Optimizmo arklys.

Kitą savaitę galbūt teks laikyti mokyklinį vairavimo egzaminą. Plojame įsivaizduojamas katutes.

Lietuvių kalba įskaitoms net nepradėta ruošti, užpuolė kontrolinių maratono savaitė, o dar vakar sužinojau tokią žinią, kuri ne tik iš koto išvertė, bet ir susikaupti neleidžia. Pasigirsiu po kelių savaičių, nes iš pradžių reikia pačiai su ja susigyventi. Ir neprašykit, kad pasakyčiau.

Prižadėjau vienam žmogui, iniciatoriui, kad nesakysiu.

Šiandien draugė pasakojo apie savo pusbrolį, kurio vardas...

NEATSPĖSIT ! ! !

Penktadienis. Gaila man to vaiko...

Robinzono Kruzo gal padaugino tėveliai?..

Taigi, optimizmas yra nauja pavasario ideologija, kuri pakeitė iki tol vyravusį minčių, jausmų ir emocijų štilių. Nors kas ten gali žinoti... Gal rytoj kalbėsiu jau visai kitaip... Nuotaikų kaita – mano trečias vardas.