Plėšte atvėriau širdį, užčiaupta dygsniais burna 
Per didelis jautrumas, tai silpnybė mana
O randai primena man – tikra ši praeitis 
Plėšte atvėriau širdį, kad jausčiau vis.

Girtas ir nuotaika mano bjauri -
Tenoriu aš vienumos
Siuntu, nes tu čia sukinėjiesi
Ko gi tu neini namo!
Tu transliuoji savo skausmus,
Aš susitvarkyt  pačiai padėt negaliu
Nuo tavęs jau iš proto einu
Galiu pasakyti tik:

Plėšte atvėriau širdį, užčiaupta dygsniais burna
Per didelis jautrumas, tai silpnybė mana
O randai primena mums – tikra ši praeitis 
Plėšte atvėriau širdį, kad jausčiau vis.

Jau kartą padėjau aš
Prieštaraudamas pats sau
Mačiau kaip tu grimzti,
Bet net nedašilo tau,
Kad vandenyje skęsti.
Taigi ištiesiau tau ranką -
Mat iš prigimtes gailestingas
Šianakt mūs paskutinis kartas.

Girtas ir nuotaika mano bjauri.
Tenoriu aš vienumos
Tau nederėtų čia sukinėtis arti
Ko gi tu neini namo?
Nes vandenyje tu skęsti
Bandžiau tavo ranką sugriebt
Palikau atvirą savo širdį
Bet  nesupranti to vistiek 
Nesupranti to vistiek.
Eik, tvarkykis pati!

Negaliu padėt susitvarktyti pačiai
Bent galiu pasakyt, jog bandžiau
Atleisk,bet man reikia savo gyvenimą tęsti
Negaliu padėt susitvarktyti pačiai
Bent galiu pasakyt, jog bandžiau
Atleisk,bet man reikia savo gyvenimą tęsti