Paparčio žiedas?

Ant stalo piniginėj guli mažoj kartono skiautelėje įkalintas paparčio žiedas. Patrinu jį.Jau daugybę. Daugybę kartų padėjai, paparti. Padėk dar kartą.

- Nagi, atnešk. Atnešk, gražusis paparti, man laimę!  - patrinu dar kartą.

Laimė per sunki. Papartis pavargo.

Girdžiu už lango lojant šunį. Kas ten? Ant ko jis puola? Gal ten šliaužia šmėklos? Gal tai praeitis? Gal tai paparčio žiedas atskraidina laimę, o gal... O gal tiesiog grįžta tėvas ?

Skaičiuoju amtelėjimus. "Au!" - 1; " Au!" -  2... .... .... "Au" -  16... 17... 18... ilgai loja. Gal ruja? Tėvas nepareina.

Vėl tyla. Girdėti tik kažkur tolumoj gaudžiantis traukinys. Dabar jis turūt ant didžiojo tilto.. Įdomu. Žinau, kur važiuoja traukinys. Žinau, ką veikia mano pažįstami.. nežinau kur yra vienas man brangiausių žmonių. Ar gyvas?  Ar sveikas. Ne. Nesveikas. Jau nuo vaikystės suluošinta siela.

Tai ką? Skaičiai? Viskas iš skaičių? Viskas iki skausmo netikslu? Nesuprantu matematikos. Bijau tapti.. Bijau tapti.. Tapti bijau  tuo klaustuko pakartu bičiuliu.

 Viskas gerai... tik plyšta širdis.