Apalink tuščia ir beribė erdvė, o tu toks mažas, susigūžęs ir vienišas joje. Po truputi imi kurti savotišką pasaulį: iš gabaliukų. Ir štai tu jau saugus. Susikuri mažą ugnelę ir slepi ją nuo visų, kad neužpustu, bet kažkokia būtybė paniekina tave: pagal jį tu žemas ir niekingas padaras. Ši sąvoka pralenda į tavąjį pasauly ir atsimušinėdama nuo sienų vis didėja ir didėja , kol tu ir vėl sėdi tuščioje erdvėje, o aplink tave tavo pasaulio liekanos. Tu žiūri į jas, viduje kažkas miršta... Bet štai ir vėl tu statai, po gabaliuką klijuoji, savo netobulą pasaulį. Ir vėl slepiesi jame, vėl jauti, kad tu saugus. Einant laikui, tavo pasaulis tobulėja ir kartais jie nebeįstengia jo sugriauti ir tu jiems tokia šalta, nors pas tave dega ugnis, kuria tu trokšti dalinti, trokšti atiduoti, bet negali... Dabar tu vienišas nebe beribėje erdvėje, o savame pasaulyje... Tu išeini, palieki jį, nes bijai, kad gali žūti beprasmiškai. Dabar tu klajojantis ieškotojas, tu tiki, kada nors tu rasi kažką kas kartu su tavimi sukurs nevieniša pasaulį. O dabar tu klaidžioji nakty šildydamas nukritusias, šaltas žvaigždes ir vis keli akis į dangų... Kartais eidamas tu randi, kitų pasaulių šukes. Štai ir vėl prieini begale vieno pasaulio šukių, paimi vieną iš jų ir raižaisi rankas. Jauti kaip tyliai dilkčioja ir pasirodo raudoni karoliukai, tu nežinai kodėl tai darai... Nulaižai, mm skanu, rieda.. ir vėl tu verki... verki vidury dar vieno paniekinto pasaulio, prisimindamas visus savus, mirusius ir užmirštus, paslėptus laiko, kad butu lengviau. Ir tu užmiegi išsekęs nuo skausmo... o šaltis tyliai geriasi į tave, į tavo vidų, susikaupia į gumuliuką, kuris nudažo viską pilkai... Tu nebekeli akių į dangų, tu nebešildai šaltų žvaigždžių, tu bijai, kad neužteks jėgų, dabar tu Tik egzistuoji... Tu lauki... Lauki kol ateis Ji, tyli ir rami... Juk pas visus Ji ateis... Bet Ji vis delsia, vis neateina, kol imi šauktis... po to prašyti.. imi maldauti ir tau pavyksta.. Ji ateina, o tu išeini lyg niekur nieko. Dabar tu nebekuri pasalių, dabar pats esi Jis!
Man tai vienas dalykas su dabartiniais emoji, tai kad jie gerokai didesni nei tekstas ir kartais dėl to negražiai atrodo. Nors nauji atrodo per maži, bent iš mano ekrano žiūrint, todėl net nežinau, koks sprendimas būtų geriausias.
Šiaip, at the end of all this, man emoji nėra svarbus reikalas. Jei jų nebūtų, aš nelabai ir pasigesčiau. Galėčiau parašyti dvitaškį ir D didžiąją arba skliaustą ir to užtektų visiems suprasti šiais laikais
Ten kažkokių elaborate emoji, kur ten visokių profesijų žmogeliukai būna ir pan. komplikuotos nesąmonės nenaudoju. Vėliavėlių ir tų turbūt nėra tekę gyvenime panaudoti.
Nu aš emoji prisijaukinau ir kartais komentaruose vartoju, tiesa, aš naudoju dažniausiai visokius generic smile'us ar kažkokius simbolius (kaip būna visokios varnelės, up-arrow, šauktukai facebook'e arba discord'e).
2009 m. birželio 22 d. 19:43:00
____________________
Meilė - tai gražiausia, ką turiu :*
2009 m. birželio 22 d. 19:42:40
____________________
Meilė - tai gražiausia, ką turiu :*
2007 m. gruodžio 6 d. 17:43:52
____________________
kaip atrodo dvi rozes isdegusiame lauke?
2006 m. balandžio 26 d. 00:02:14
____________________
gyvenimas grazus,tik ismokim juo dziaugtis!
2006 m. vasario 26 d. 19:08:49
2006 m. vasario 26 d. 12:07:53
2006 m. vasario 25 d. 10:40:52
____________________
jei nori kalbeti, pirma isitikink, kad tavo zodziai bent truputi bus geresni uz tyla.
2006 m. vasario 22 d. 17:41:16
2006 m. vasario 15 d. 14:28:19
____________________
Kas atsitiks kai nesustabdoma jėga sutiks nepajudinamą kliūtį???