
Susijusi muzika: pasirinkti
PERŽIŪRĖTI
RAŠYTI
Jam išeinant iš viešbučio vestibiulio, nuskambėjo tas gremėzdiškas telefonas, pastaruoju metu vis užkliūvantis man už akių todėl, kad mobilusis tyli it sugedęs. Nedrįstu nešti į taisyklą, bijau dar vieną sykį apsikvailinti - gal šią savaitę jau gana. Linksmasis Džo nustraksėjo ir pakėlė rudą ragelį, o pasakius ALIO džiaugsmas jo veide peraugo į nuostabą, o ši, žvilgsnio pavidalu trenkėsi į mane. - Jums, panele. Jei neklystu, būtent jūsų vardas Gven Rodžers? - išsišiepęs paklausė. Linktelėjau galva ir susijaudinus čiupau ragelį iš to prakeikto pagiežingo Džo, kasnakt miegančio su kita moterim. Šis mano poelgį tiesiog ironiškai nukosėjo, ar kaip čia kitaip pasakius. - Taaaip, aš klausau, - nekantriai, bet kartu keistai didžiuodamasi tariau ir stebėjau minią aplink. Ji nekreipė į mane jokio dėmesio."Velnias" - pamaniau ir ragelyje išgirdau vyro (!!) balsą: - Laba diena. Kalbuosi su Gven Rodžers, taip? - Aha, taip taip. - Aš vardu Edas, suprantate, kątik atsikrausčiau, gyvenu aukštu žemiau jūsų, man labai nemalonu sakyti, tačiau jums reikėtų grįžti. - Kas nutiko? Aš negaliu, turiu paruošti labai svarbų mano karjerai tyrimą apie pirmuonis. - Pirmuonis, sakote.. Na, negalite tai negalite. Tai yra, norėjau pasakyti, kad jūs turite grįžti! Mano nelaimei lubos naujoje gyvenvieteje jau pasruvusios. - Velniai griebtų, vėl. Grįžus aš niekuom negalėčiau jums padėti, sakyčiau, - pasimečiau, nes niekaip negalėjau palikti šio tyrimo. Kitaip viskas šuniui ant uodegos, bergždžios pastangos, norėjau nors kartą gyvenime kažką užbaigti, po paraliais! - Atleiskite, - jutosi pasipiktinimas, - bet ką tuomet patartumėte daryti MAN??? - Mano buto raktai palikti po pelargonijų, augančių laiptinėje ant palangės, vazonėliu. Tikiuosi mokėsite atsirakinti, paskambinkite ponui Džozefui, jo telefonas bus užklijuotas ant veidrodžio. Jis viską sutvarkys. Taip jau nebe pirmą kartą. - Tai bent, kur patekau! Gal turėčiau atsisakyti remonto? Vėl pagieža. Dievulėli, kad ją kur galas, persekioja mane visur kaip šėšėlis. Tikiuosi, kad tai tik atsitiktinumas. Tęsiau: - Tai tik jūsų reikalas, labai atsiprašau, bet man reikia eiti, - nors niekur man nereikėjo, - visus nurodymus palikau. Iki pasimatymo, viso. Padėjau ragelį ir pajutau palengvėjimą, tik būtų buvę dar geriau, jeigu tas įžūlusis Džo nesedėtų išsižergęs ant juodos odinės sofos ir manęs nenurenginėtų. Akimis, savaime aišku. Kažkaip gavosi, kad tą nakt aš patekau į jo naktinius sąrašus, bet tik todėl, kad viskis YSTKOUSTE labai jau šaunus buvo ir noriai skalavo mano burnelę. Ryte nusprendžiau mesti tyrimą ir važiuoti namo, taip pagirios aptemdė man protą, jog supratau, kad materialios gerybės man nereikalingos: bėgiosiu rytais, gersiu daržovių sultis ir įsidarbinsiu firmoje, teikiančioje labdarą badaujantiems mažyliams Afrikoje. Šiaip ne taip parvažiavau namo, autobuse visi vis klausinėjo: "Ar nevemsi?"- ir apsivėmiau, galų gale, bet ne nuo viskio kiekio kraujyje, o tik nuo tų sušiktų pirdžių, kišančių nosį ne į savo reikalus! Taigi grįžau vilkėdama savo paties apvemtu švarku, tona sveriančiu lagaminu (juk turėjau ten gyventi mėnesį) ir išburkusiu veidu. Gerai, kad akių tušo privengiu, nes įspūdis padidėtų dar triskart. O pravėrus laiptinės duris ir lipant į ketvirtą aukštą tūkstantį kartų sau prisiekus "Daugiau nė lašo" mane pasitiko tiesiog tvarkingai tuščias butukas ir kaimyno Alberto Smito klausimas: - Oo, jūs grįžot? Mes manėm kad jau visam.. |
![]() |
![]() |
2008 m. vasario 9 d. 08:46:35
____________________
Hell Music...