Evelyn (2002)

Filmas, paremtas tikra airio menininko Desmondo Doilio istorija, kuomet 1953-iaisiais jo žmona pabėgo su jo pusbroliu, palikdama jam 6 vaikus, kuriuos, jam negebant išlaikyti šeimos, perėmė valstybinės institucijos. Tačiau susitvarkęs gyvenimą Doilis negalėjo atgauti savo vaikų dėl Airijos įstatymų ir tai virto į ilgą, teisinę kovą, 1955-aisiais aukščiausiame teisme kulminavusi Doilio naudai.

Vertinimas: 5,5/10.

SPOILER ALERT

Dar vienas linijinio siužeto filmas, nežymiai modifikavęs ką tik nupasakotą originalią istoriją: filme žmona Šarlotė pabėgo ne su pusbroliu, o su tiesiog nežinomu meilužiu. Vietoj 6 vaikų filme tebuvo tik 3: Evelyn, Maurice ir Dermot. Bet daugelis detalių daugiau ar mažiau seka tikrąją istoriją. 

Šiame filme esama tikrai stiprių personažų: žavėjo vyriausios mergaitės Evelyn branda viso filmo metu, nuo pat dienos, kai ryte pamatė su vyriškiu išskubančią savo mamą ir puolė pranešti tėčiui, iki pat aukščiausiojo teismo liudijimo, kur ji turėjo sukaupti drąsos ir paliudyti apie vienuolyno (į kurį ji buvo išsiųsta gyventi valstybės institucijų) sesers Brigit smurtą prieš ją. Taip pat Desmondo personažą Pirsas Brosnanas perteikė įtikinamai – meniškas idealistas, linkęs į alkoholį ir kovojantis su šia problema filmo metu, karštakošis (ką įrodo epizodai, kai jis bandė naktį įsiveržti į vienuolyną ir pagrobti Evelyn bei kaip jis įsiveržė į vienuolyną grasindamas Brigit sužinojęs, jog ji pakėlė ranką prieš Evelyn), bet laimei sutikęs gerus žmones, kurie jam padėjo teisinėje kovoje. Taip pat senelis Henris (Desmondo tėvas) buvo simpatiškas teigiamas personažas, kuris davė pradžią viso filmo metu lydėjusiai angeliškų saulės spindulių alegorijai, neva taip pasireiškia šventosios dvasios, kaip jis pasakojo anūkei Evelyn. 

Visgi antriniai personažai, mano akimis, kvestionuotini. Gan šabloniškas pasirinkimas turėti vieną gerą vienuolę Felicity ir vieną piktą vienuolę Brigit, gan dažnas štampas fikciniuose filmuose. Labiausiai man kliuvo trijų vyriškių komanda, kuri atstovavo Desmondą teisinėje kovoje – jie yra vienas už kitą keistesni personažai, nelabai gerai įsipaišę į kontekstą, ypač eks-regbio žaidėjas Connolly, kuris dar yra ir profesionalus teisininkas, ir teismo reportažus gyvai per radijo stotelę transliavo. Nuoširdžiai nesupratau šito žmogaus-cirko, atsiprašant, atrodė labai netikras veikėjas. 

Filmas, mano manymu, visai gerai perteikė socialinę XX a. vidurio Airijos pusę ir ypač jos konservatyvumą, jos įstatymų ir visos kultūros rėmimąsi į katalikišką mokymą ir religiją. Visa tai man gerai susisiejo su anksčiau skaityti Džeimso Džoiso literatūriniais kūriniais. Taip pat gerai iliustruota ir paplitusi barų kultūra bei gan skurdus airių gyvenimo būdas. Bet vėlgi, tie patys vienuolyno ir ypač teismo vaizdiniai man pasirodė dirbtiniai. Teisėjai su savo sofistikuotomis, bet turinio stokojančiomis prakalbomis atrodė gan šaržiškai, ypač pirmuose teisminiuose etapuose. Tik aukščiausiasis teismas atrodė kiek įtikinamiau, bet ir tai, labai nepanašu į realų teismą. 

Ir emocinė filmo dedamoji man nelabai atsiskleidė. Filmo produkcija gan keista, filmavimo kokybė ir scenografija drumsta lyg jis iš tiesų būtų filmuotas 6-ajame dešimtmetyje, o ne 21-ojo amžiaus pradžioje. Manau, tai labiausiai prisidėjo prie to, jog filmas žiūrėjosi kaip pro stiklą, neleidžiant stipriau išsitransliuoti emocijoms. Ir dėl to jis nebuvo pernelyg įtraukiantis, bet siužetas nebuvo nuobodus, tad išjungti nesinorėjo. Todėl vertinimas toks vidutiniškas.

Viltė užsiminus apie kiną man priminė, jog aš irgi buvau kine, tiesa, jau prieš kurį laiką, bet nuėjau pažiūrėti dviejų filmų, kuriuos Forum Cinemas rodė labai conveniently iš eilės: tai naujoji Pink Floyd Live In Pompeii versija (2025) ir Pietinia Kronikos (2025). Vėlgi, abu labai patiko (matos mano neišrankumas filmams). 

MINIMALUS SPOILER ALERT

Kalbant apie Pink Floyd, man labai patiko aukštesnė vizualinė ir garsinė rezoliucija (dėl pastarosios ypač reikia dėkoti Steven'ui Wilson'ui), filmo metu ėjo šiurpai nuo to, kaip gerai skamba. Mano meilė Pink Floyd'ams niekur nedingo. Aišku, kaip ir originaliojoje versijoje, taip ir šioje turinys išliko tas pats, ir man labiausiai nepatinka The Dark Side Of The Moon sesijų filmuota medžiaga, įterpta tarp koncertinių Pompėjos įrašų. Man šie du poliai nesiderina, tamsioji mėnulio pusė yra lyg kita Pink Floyd era, lyginant su iki-Meddle Floyd'ais, kurie žibėjo Pompėjos įrašuose, per daug dichotomijos tame filme. Net nedrįstu pateikti skaitinio įvertinimo, nes tai labiau atspindėtų originalios versijos trūkumus negu naujosios privalumus.

O Pietinia Kronikos turbūt net nesidominčiam filmais yra girdėtas dalykas, tad čia labai įžangų nedarysiu. Tik paminėsiu, kad išties simpatizavau Rimanto personažui ir visai jo dvasinei kelionei, jei taip galima pavadinti. Šis elementas net nusvėrė galbūt originalią tiek knygos (kurios, pasakau iškart, neskaičiau), tiek filmo idėją, kad tai turėtų būti 90-ųjų Lietuvos laiko kapsulė. Bet net ir tie „laiko kapsulės“ elementai: kalbos žargonas, mados, toje kartoje tvyravęs negebėjimas verbaliai išsakyti emocijų ir pan. – jie man buvo relatable. Net jei negyvenau toj epochoj, bet dar savo post-2000-ųjų vaikystėje mačiau visokių tokios kultūros liekanų mūsų visuomenėje. Ir tai išties priverčia susimąstyti, kiek daug mūsų valstybė ir mūsų liaudis pasikeitė per tuos keliasdešimt metų. Mylimiausias filmo momentas buvo Fojė koncertas Palangoje po mokyklos išleistuvių – visa ta ekstazė, visas tas „buvimas momente ir negalvojimas apie ateitį“ man priminė ir mano paties išleistuves. 

Su vienu kolega po filmo peržiūros, atsimenu, susiginčijom dėl to, kad jo nuomone, filmas siunčia žinią, kad aukštasis mokslas sugadina žmogų (turint omeny, jog Rimantas atrado save būtent po fail'o laikant stojamąjį egzaminą ir kad galbūt būtų buvusi liūdnesnė jo dalia, jei jis vis tik būtų įstojęs). Aš nesutikau. Juk ir realybėje aukštasis mokslas nepadaro žmogaus „didesniu“ dvasiškai, gali tik padėt mentaliam užsigrūdinimui. Tad nemačiau jokios neigiamos konotacijos aukštojo mokslo adresu šiame filme. Kiti filmą kritikavo dėl kiek ilgo epilogo be aiškios istorijos pabaigos, bet man tai patiko. Žinutė life goes on (arba Rimanto žodžiais, gyvenims yr debils) yra universaliai gera žinutė, mano nuomone. Vertinčiau minimum 9-etu, gal ir daugiau. 

Hmm, koks čia tas mano matytas paskutinis filmas... Reikėjo atsidaryti savo IMDb listą ir pažiūrėti. Jei kine žiūrėtas tai buvo "F1: The Movie" su Bradu Pittu, kurį dalis baisiai liaupsino ir net norėjo kandidatuoti metų filmu. Bet jis tikrai nėra tiek geras.

Bet tada lygtais dar kažkokį peržiūrėjau per TV, ir galbūt galimai tai buvo vėl su Bradu Pittu, antrą kartą peržiūrėtas "Fight Club".

O šiaip dabar tik žiūriu serialą "Outlander" per TV3, kurio epizodus dažnai matau net ne iš eilės, nes ne kiekvieną vakarą žiūriu, tenka atsisukinėti iš anksčiausiai pasiekiamų įrašų, ir kartais jie tampa jau net nebepasiekiami.

The Deep End Of The Ocean (1999)

Filmas apie šeimą, iš kurios buvo pagrobtas trimetis sūnus, bet vėliau, po devynerių metų, atsitiktinai atrastas gyvenantis vos už dviejų blokų.

Vertinimas: labai geras, 9/10.

Aptarimas (SPOILER ALERT: DAUG IR DETALIAI KALBU APIE SIUŽETĄ): 

Aš filmus žiūriu labai sporadiškai, vos po vieną kitą per metus. Užvakar užplaukė nuotaika ir per du vakarus lovoje peržiūrėjau šį filmą, užmatęs jo iškarpas internetuose. Mane patraukęs faktas, for some reason, buvo tai, kad Whoopi Goldberg atliko detektyvės rolę, pasirodė labai neįprasta jos tipažui. Ir pati siužeto idėja pasirodė įdomi, kuri, pasirodo, remiasi į keletą metų anksčiau parašytą knygą.

Man labai patiko linijinis siužetas, kurį sudaro gan trumpos scenos. Jos kaip smulkios puzlės detalės labai gerai susikloja į vienį, nepaisant kiek šiurkštokos kai kurių recenzentų ir kitų filmų entuziastų kritikos (dėl kurios šio filmo vertinimai ganėtinai vidutiniški). Pirma filmo dalis fokusuojasi į trimečio Beno pagrobimo įvykį ir tai, kas vyko kelios minutės / valandos / dienos / mėnesiai po jo. Čia sakyčiau labiausiai sužibėjęs personažas yra mama Beth (vaidmenį atlieka Michelle Pfeiffer), mamos, netekusios vaiko, emocijos man pasirodė tikros ir neperspaustos, ypač ta depresijos stadija, kai ji norėjo visą realybę išmiegoti ir net pamiršo apie savo vyresnįjį septynmetį sūnų Vincent'ą ir dar labai mažą dukrą Kerry. 

Antroji, didesnė filmo dalis fokusavosi į įvykusius po 9-erių metų, kai šeima atsikėlė į Čikagą (kurioje ir dingo trimetis Ben'as) ir vieną dieną prie jų namų pasirodė 12-metis berniukas Sam'as, siūlantis nupjauti veją. Beth iškart atpažino, kad tai jos dingęs sūnus Sam'as, kurį klasės susitikime pagrobė jos bendraklasė Cecilia, kurios pačios vaikas mirė dar būdamas kūdikiu. Cecilia nusižudė dar prieš šiuos įvykius, o Sam'as gyveno su įtėviu George'u, kuris neturėjo jokios idėjos, kad jo mirusios žmonos „sūnus“ yra pagrobtas vaikas. Šioje dalyje siužeto ašis sukosi apie Sam'o / Ben'o gražinimą tikriesiems tėvams, jo negalėjimą adaptuotis prie šeimos ir didžiulę užgriuvusią neteisybę, kad jis turi gyventi su šeima, kurios neatsimena, o ne su savo „tėčiu“. Kaip jis kelis kartus sakė „tai ne mano kaltė, kad mano mama Cecilia buvo psichinė ligonė“. Nepaisant to, kad Beth, jausdamas Sam'o kančią, jį gražino George'ui, galiausiai užsimezgęs ryšys tarp Sam'o ir jo vyresniojo brolio Vincent'o jį privertė galiausiai sugrįžti į šeimą. 

Vėlgi, man tas Sam'o sumišimas atrodė visai neperdėtas ir realistiškas, aš jo pozicijoje elgčiausi tikrai panašiai. Visgi antrojoje filmo dalyje man labiausiai sužibėjo Vincent'as (vaidmenį atlieka Jonathan Jackson). Jo emocinė sumaištis šioje situacijoje man buvo dar įtaigesnė: juk tai jis paleido Ben'ą iš akių ir jis pradingo. Ši sumaištis virto tikru maištu prieš visą realybę, kuomet jis vieną naktį tiesiog girtas sukėlė avariją ir pateko į kalėjimą. Visgi žemę po kojomis grąžino Sam'o aplankymas ir pripažinimas, jog jis prisiminė slėpynių žaidimą, kurį jie žaidė, kai jiems buvo 7-eri ir 3-eji. Tai tapo dar stipresnio broliško ryšio užuomazga, kuri ir privertė Sam'ą sugrįžti. Paskutinėje scenoje Vincent'o kaltės išsiliejimas Sam'ui, kad tai jis paleido ranką, beveik priverčiantis išspausti ašarą. 

Tad filmas man buvo įtaigus ir aš daug apie tas paskutines scenas galvojau po filmo peržiūros. Ne tiek, kad galvojau, scenos nepalieka daug vietos filosofinėms manipuliacijoms, gal labiau tiesiog išgyvenau. Ir tai laikau filmo sėkme. Bet buvo švelnių minusų: man ne itin patiko šeimos tėčio Pat'o elgesys – nors pirmoje dalyje būtent jis buvo tas, kuris išlaikė sveiką protą ir neleido šeimai subyrėti, tačiau antroje dalyje nervino jo naivumas, kad Sam'as adaptuosis ir viskas bus gerai, ir kad jis per daug gyveno idilėje, per daug atitrūkęs nuo realybės. Taip pat dalykas, atvedęs mane į filmą – Whoopi Goldberg vaidmuo, labai sausas. Jos rolė buvo gan keistų dialogų su Beth kratinys ir tiek. Ir ji man nespinduliavo detektyvės aura whatsoever. Iš esmės dėl jos rolės aš šio filmo negaliu vertinti 10-uku. 

Aštuoni kalnai (2022 Le otto montagne) 75 -o Kanų filmų festivalių dalyvis, žiūrėtas per LTV plius. Paliko daug minčių apmąstymui. Geras, protingas, jautrus filmas be jokios privalomo "korektiškumo" invazijos.

Atskyrai paminėtinas filmo garso takelis, beveik visas parašytas švedų muzikanto Danielio Norgreno, kurį radau jo albume Alabursy. Jis yra Spotify aruoduose.

Visą darbą vertinčiau 9, 5/10

Flow (2024)

https://www.imdb.com/title/tt4772188/

https://www.rottentomatoes.com/m/flow_2024

Garsioji braliukų animacija. Nesitikėjau, kad į animacinį filmą bus sunkoka rasti bilietus, kad dviem žmonėms tiktų vieta, laikas ir kad kėdės greta būtų. Radau. Pagal viską, salė turėjo būt sausakimša, bet šalia savęs mačiau dvi tuščias vietas. Bilietų į tą seansą nebebuvo.

O filmas paliko tokį dvejopą įspūdį. Tai, kas padaryta, tikrai įspūdinga. Taip, nesiekta pasiekti to lygio, kad neatskirtum, animacija čia ar realybė. Realiai įsivaizduoju filmo perkėlimą į 3D ar Hexa Cinema ekranus. Nesijausi kaip realybėj, bet erdvinis vaizdas būtų tikrai įspūdingas.

Apie filmą. Tie, kas mane pažįsta, žino apie mano meilę kačių giminei. Tai ir šis filmas buvo toks, kokio praleist negalėjau. Tai va, matai pieštus veikėjus, supranti, kad viskas – žmogaus fantazija, bet kažkodėl įsijauti į veikėjų nuotykius taip, tarsi tie būtų tavo draugai. Aišku, užkliūva kai kurie filmo momentai (o tokių daug), kur gyvūnai elgiasi kaip žmonės, nes kur jūs matėt, kad katinas, paukštis ar dar kas nors sugebėtų valdyt laivą? O jie sugeba. Ir tokių sužmogintų gyvūnų scenų filme labai daug. Kad ir lemūras, daiktų kaupikas. 

Kitas momentas – paukščio sekretoriaus paėmimas į kažkokį mistinį portalą. Liūdnoka scena... Nenoriu čia per daug spoilint filmo nemačiusiems, tai nesiplėsiu. 

Filmo trukmė 1 val 25 min, bet laikas neprailgsta. Vertinčiau 9,5 / 10. Well done, braliukai. Oskaro ir Auksinio gaublio tikrai vertas filmas.

Dune: Part One (2021) 

https://www.imdb.com/title/tt1160419/?ref_=fn_all_ttl_4

Dune: Part Two (2024) 

https://www.imdb.com/title/tt15239678/?ref_=fn_all_ttl_2

Galvojau, kad bus tik efektų filmai, kaip dažniausiai šiais laikais kuriama. Nustebino, jutau ryšį kaip žiūrovė ir džiugino trupinėliai apie psichikos plotmes. 8/10. 

Perfect Days (2023) https://www.imdb.com/title/tt27503384/

Tykiai imti ir pasižiūrėti.

NU JO TIKIU

Įdomi dokumentika apie S. Kubriką 

https://www.lrt.lt/mediateka/irasas/2000152825/dokumentinis-filmas-kubrikas-apie-kubrika

galima peržiūrėt čia iki 2024.01.27

The Grapes of Wrath (1940) https://www.imdb.com/title/tt0032551/?ref_=nv_sr_srsg_0_tt_7_nm_1_q_grapes Kritikų išgirtas pelnęs daug apdovanojimų filmas pagal John Steinback knygą tuo pačiu pavadinimu. Pirmiau kaip tik nesenai perskaičiau knygą ir sakyčiau filmas nuvylė..

Iš esmės knyga yra apie didžiūlę vidinės migracijos bangą ištikusią JAV 1930-aisiais. Kai netrūkus po Didžiosoios Depresijos nutiko reiškinys pavadintas Dust Bowl (lietuviškai net neradau oficialaus vertimo, matyt neegzistuoja toks reikškinys nei internete nei sąmonėje). Kai po kelių metų sausrų, smėlio audrų ir ilgalaikio netinkamo ūkininkavimo vidurio valstijose vėjas nunešdavo dirvožemį ir keli milijonai ten gyvenųsių ūkinikų (ženkliai daugiau nei per aukso karštlnę) negalėdami išsilakyti iš žemės ir mokėti nuomos, buvo nuvaryti didžiųų savininkų traktoriais nuo žemių ir patikėję lankstinukais apie reikalingus darbuotojus, pardavę pusvelčiui viską, ko negalėjo pasiimti, už paskutiniusius nupirktais, nuolat lūžtančiais, senais sunkvežimiais, sukrovę visas šeimynas, patraukė į vakarus tūkstančius kilometrų per kalnus ir dykumas, garsiuoju keliu Route 66 į Kalifornijos derlingas žemumas. Ten jų, aišku, niekas pernelyg nelaukė, vadino "Okies" ir "Arkies" (didelė dalis buvo iš Oklahomos ir Arkanzaso) nekentė ir laikė antrarūšias žmonėmis. Kadangi norinčių dirbti buvo gerokai daugiau nei darbo, mokėdavo net mažiau, nei užtekdavo pragyveinimui, o visus bandančius kovoti dėl geresnių algų ir sąlygų vietiniai pasamdyti šerifai apšaukdavo "raudonaisiais" ir sodindavo į kalėjimą.Suprantu, kad sunku viską būtų sutalpinti, net jei tai būtų trijų valandų filmas, bet praleista buvo pernelyg daug esminių dalykų o sukeitus dalį epizodų vietomis teko pildyti nereikalingais filleriais, kad vėl kažką sujungti. Neperskaičius knygos sunku būtų suprasti, kas verčia veikėjus vienaip ar kitaip elgtis ir iš kur toks siužetas. Įvykiai filme tiesiog vyksta, neaišku nei kokios jų priežastys, nei kokios dilemos kamavo vikėjus primiant vienus ar kitus nelengvus sprendimus. Atrodo užtektų pusės minutės paaiškinimo, kas ką ketina daryti ar trumpo dialogo su antraeliu veikėju ir taptų viskas aiškiau, bet to nėra, galbūt norėjo sutaupyti ant aktorių..Taip pat ir esamiems ne pagrindiniams veikėjams visiškai neskirta laiko. Kai kurie tiesiog vėliau dingsta be jokio paaiškinimo. Kai knygoje jie visi buvo svarbūs ir bendrai galvojo, ir keičiantis šeimyninėm rolėms priiminėjo sunkius sprendimus. Filme žmonės išvis normaliai nesikalba tarpusavyje tik kažkokiais lozungais ir deklaracijomis. Kai kurie skambiausi dialogai paimti iš knygos, bet dėl siužeto perstūmimo jie dažnai pavartoti visiškai nelaiku ir ne vietoje.Pati kelionė mažai pavaizduota, nors iš tikrųjų tai buvo ne ką mažiau svarbios, nei oats tikslas, trūko ne vieną savaitę ir buvo kupinos sunkūmų, toli gražu ne visiems pavykdavo ją įveikti. To pačiu ir nebeliko kelių svarbių veikėjų, kurie buvo sutikti kelyje ir be tokių skirtingų šeimų tarpusavio pagalbos vargiai galima buvo išsiversti. Pabaiga taip pat ženkliai skiriasi nuo knygos. Pvz pabaigoje parodyta vyriausybinė stovykla, su vienintelėmis žmogiškomis sąlygomis, buvo dar prieš įsdarbinant sezoniniais rinkikais, ir iš jos teko išvykti tik neradus darbo ir pasibaigus pinigams, ko neparodyta filme. Ir pati stovykla tokias sąlygas turėjo, nes pati žmonių bendruomenė viskuo bendrai rūpinosi, tik, kad teisiškai buvo apsaugota nuo vietinių šerifų įsikišimo neturint orderio, o ne kaip filme parodyta, vien todėl, kad buvo vyriausybinė. Tuo pačiu pagrindinė knygos mintis apie bendruomeniškumą, neturtingų žmonių tarpusavio pagalbą sunkiais laikais ir šeimos ir žmogiškumo išlaikymą liko visiškai išstumta ir iškreipta.Taip pat filmas beveik išvis nepaliečia religinių klausimų aprašytų knygoje, o dauguma tų laikų žmonių buvo labai religingi. Visiškai neparodytas tų žmonių darbas, nei ant savo žemės nei plantacijose.Atrodo, kad filmas buvo cenzuruojamas ir esmė iškreipta propagandiniais tikslais. O gaila.

Muzika taip pat parinkta visai netinkama, labiau nuteikia kelionei kaip kažkokiam linksmam nuotykiui negu neužtikrintumui ir nežinomybei netekus visko. Nesijaučia tos nevilties ir besikaupiančio pykčio ore, kuris būtent ir suteikė filmui bei knygai pavadinimą. Daug labiau tiktų kaip tik tuo metu išleistos pvz. Woody Guthrie dainos, kuris ir pats buvo "Okie" ar kitų panašių šios,galima net sakyti, subkultūros atstovų.

Knygoje, kaip gyvenime viskas daug žiauriau ir nežinau ar galėčiau kam nors ramia sąžine tokią rekomenduoti, bet žiūrėti šį filmą neperskaičius knygos irgi nelabai matau prasmės..

Triangle of Sadness (2022) https://www.imdb.com/title/tt7322224/?ref_=rvi_tt

Jau trečias šio režisieriaus peržiūrėtas filmas (kiti matyti Turist ir The Square). Įdomiai susižiūrėjo, neprailgo daugiau nei dvi valandos, šmaikščios metaforos, žmogaus menkumas ir gyvuliškumas, kai nieko nebelieka ,,švento''. Rekomenduoju 8/10. 

Ir dar steve martin, sakyčiau.. Anksčiau dar patiko eddie murphy iš tos pat kartos komikų 

Viskas kas su leslie nelson ir jim carey.....neturiu laiko kvarsinti galvos visokiais siaubekais fantastikos burbulais

Beveik 10 balų, vokiškų senienų gerbėjams ypač

https://m.imdb.com/title/tt0071691/

Identity (2003)

https://www.imdb.com/title/tt0309698/?ref_=nv_sr_srsg_2

7.5/10 man tokie patinka. Ir John Cusack, ir lietus, ir griaustinis. 

david attenborough - a life on our planet

Rope (1948)

https://www.imdb.com/title/tt0040746/?ref_=ttls_li_tt

Klasiškas, teatrališkas (iš gerosios pusės) filmas. Iš Hitchcocko nemažai visai peržiūrėjus - šitas kopia į viršunes. 

The King, rimtas istorinis filmas, patiko

https://www.imdb.com/title/tt7984766/

Dar kitas, senas bet labai neblogas No Country For Old Men

https://www.imdb.com/title/tt0477348/