
Susijusi muzika: pasirinkti
PERŽIŪRĖTI
RAŠYTI
Niekas taip neišsekina žmogaus, kaip ilgas nieko neveikimas. Aristotelis Viskas lyg sapnas iš kurio niekaip nesiseka nubusti. Lyg bėgi ir negali pabėgti, bėgi vietoje iki pakyli į orą, skrieji, bet tave vis tiek sučiups ir tau galas... lyg košmaras, toks nejaukus ir neartimas... toks nutolęs ir nesuprantamas... O Mano galvoje – vakuumas, lyg juodoji skylė, ir jei kas ten ir patenka, iškart pradingsta ir išnyksta... niekas neužsilaiko. Neveltui nieko nežinau ir niekada nieko neprisimenu. neveltui tyliu. Neveltui neturiu ką pasakyti ir neveltui nesigaudau kas vyksta... O širdyje apsigyveno baimė ir nerimas, ir beviltiškumas, ir abejingumas... ji pasidarė kaip sunkus akmeninis ledo gabalas. Traukia prie žemės, traukia į lovą, nes ten lyg ir šilčiau, bet ir ten nejauku, ir ten nebemiela, geriau praleisti naktį ant palangės ir spoksoti pro langą... visktiek rytoj bus tas pats. Užsimerksiu ir suskaičiuosiu iki dešimties. Ir viskas bus baigta. Nubusiu iš šio klaikaus sapno, atsimerksiu, atsistosiu, pakilsiu, it feniksas prisikelsiu iš pelenų. Ir viskas bus kaip bu... ne. Ir viskas. bus... ramu.? Nee. Netinka tas žodis. Nes dabar ramu. Truputį. Vienas. Prisiglaudžiu delnais prie vėsaus stiklo. Du. Pakeliu akis aukštyn. Trys. Kokios nemielos lubos. Keturi. Grįžtu prie muzikos. Penki. Ir ji nuskraidins mane... šeši. Peržvelgiu kambarį. Septyni. Užsimerkiu. Aštuoni. Tylu. Kokia keista tyla. Pastaruoju metu ji tokia nejauki. Devyni. Giliai giliai įkvepiu. Ir dešimt... Labas rytas. Nubusti Nepavyko. gal geriau... rūkas užguls ant mėlynų akių, o rasa ir vėl sužibės ant odos... vieną dieną. sulauksiu. o šiandien dar pasikankinsiu. |
![]() |
![]() ![]() ![]() |