Sako, mums duota Laisva Valia, bent jau
aišku iš kur mūsų neryžtingumas gaunas.
Tarp instinktų ir troškimo žudyti, štai tau
imam ir nuolankiai nuleidžiam galvas.
Sako, joks žmogus nėra sala,
ir čia pat sako, mano namai – mano tvirtovė.
Atrodytų rinktis mums tarp taikos ir smurto.
O taip, mes renkamės ... ar vieną, po tikrovėj?

Kai kometa uodegą per dangų nudriekia,
tai neparodo jos skrydžio kurso niekaip -
uodega pati krypties neranda.

Nors kometos kelią atskleisim,
tačiau iš ko ji – ne.
Ko gero jos esmė kur kas daugiau,
nei uodegos paliktas šleifas
vienu šūviu šlovę gaut.

Meilė, taika ir individualumas -
Ar taip tvarka ir visuomenė žmogaus sutverta?
Karas, neapykanta ir nuodėmingumas -
Arba mes vis dar vergų karta?
Noras Išgyventi ir Mirties Troškimas -
nukreipiama ši energija agresyvi 
priešų paieškai ir jų kaupimui.
Negi tai vienintelis būdas sužinot ar esam gyvi?

Skerdykloje lavonai vienodai skleidžia šleikštų kvapą,
tiek karalienės, tiek pėstininkai, tiek nekaltai pritapę –
Kapinėse visi kapai kaip vieno sukirpimo
Atmetus manieringą išorinę puikybę.

Kalendoriuje data pažymėta,
kada viso proto nebepakaks galimai,
kad visas krentančias žvaigždes suturėti,- 
Sudėtingi Laikai.
Aš laukiu, gal kas nors nutiks čia,
toks jausmas, kad jau metas seniai...
galbūt amnestijai pernykščio,
o gal kažkam naujo visai.

Tos žinios, kurias įgyjame po dalelę
visad veda į pačios pradžios kelią,
prie kertinių klausimų:
kaip man žinoti, kad kelias su ženklu „į pragarą“
neveda į dangų?
Ką galiu pasakyti, kai neaiškiu būdu
manoji kryptis aš ir esu?