Kartais čia būna liūdna nykiai, o kartais - labai baisu,
kartais galvoju tuojau išnyksiąs, ir net atrodo, kad jau esu. 
Per veidrodį linija vingiuoja,
trukęs stiklas veidą darko tuo pačiu, 
ir nors šviesa stipri, neįprasta,
ji negali apšviesti patalpos priplėkusių kerčių.
Tai didinga, vieniša Lohengriniška pilis debesyse, 
čia savo miglotos reikšmės gaunu šiek tiek
bet septyni metai nedalios jau tyko už kampo,
o šešėliuose slepiasi šmėkla Nevilties.

Suskilęs veidrodis tarp portjerų laiptinėj:
perskeltas atvaizdas, išstenėtas supratimas...
Aš tik ieškau kur galėčiau paslėpti savo namus.

Gyvenau namuose vien iš stiklo,
kur fiksuojamas žingsnis kiekvienas,
bet štai, monitorių ekranai tamsūs paliko
ir aš nežinau, ar tylios akys ten vėpso.
Mano žodžiai – vorai ant popieriaus lapo,
jie verpia tikėjimą, viltį ir protą -
bet ar jie derami, ar teisingi, gal tik dulkės,
besikaupiančios prie manojo krėslo?
Man kartais atrodo,
kad dar kažkas čia yra:
beveidis stebėtojas  nerimą kelia -
jaučiu jį per grindų lentas,
ir tas Jo buvimas baugina. 
Jis praneša man, jog būsiu išvytas.
Kas tai yra be to, kad „iš kažko“, „į kažką“?
Aš nesuprantu esmės durų, pro kurias praėjau,
Nesuprantu esmės padėties, kurioje aš esu......

Gyvenau namuose iš plytų ir švino, 
kur visi jausmai yra šventi, 
ir jei nori vaisių suryti, pirmiau
turi uosti aromatą to kūno
ir sulenkti kelius priešais šventovę 
su poemų devizais ant žiedo ir raštais,
arba, jei gudrumo turi, turėsi rinktis: lieki –
tu vienuolis, išeini – tu bastūnas.
Kokia tai vieta, kurią vadini tu namais? 
Pamokslas tai, ar išpažintis? 
Ar tai taurę* tu naudoji apsiginimui?
Ar tikrai tik kažkur apsistoti gali?
Gal tai nuostatai, o gal tai moralai?
Ar ne nuo tavo Patrono rankų tie sumušimai?
Dievaičio kojos ar ne iš molio, kąži?

Namai, tai, ką tu sukuri pats,
taip sako visi mano draugai,
bet dabar niūrios dienos ir jų namus lankau retai. 
Vieni iš jų yra sraigės,
jie ant nugaros nešioja savo namus
Kiti paminkluose gyvena,
kurie kankinimo suolais kada nors bus.
Savo namus prilaikau su 
lipnia juosta ir kanceliariniu smeigtuku*
bet vis tiek jaučiu, yra čia ir kita Jėga...

Jis, skaldantis veidrodžius, perstumiantis sienas, 
ir toliau stebi pro akių plyšius
portretuose ant prieškambario sienos.
Jis niokoja biblioteką, klausosi telefono mano.
Tikrai, niekad nemačiau Jo, 
bet žinau, Jis mano namuose gyvena,
ir jeigu Jis išeis, negalėsiu pasilikt ir aš.
Tikiu...hmmm....manau...
Na taip, aš nežinau...

Vienu metu ir tik vienam kambary  gyvenu, 
Tačiau visos sienos – ausys, o langai – akys jų.
Visa kita yra svetima.
“Namai“ – mano bežodė mantra:
mmmmmaah!
Leidžiu jiems pasitaisyti!

Esu apsuptas kūno ir kraujo,
esu gyvojo šventykla,
aš – atsiskyrėlis, aš tranauju,
išimdamas kaulus darausi vietos sau.
Su slaptingomis girliandomis* palei galvą
nežemiška tyla suardyta:
kambarys skęsta tamsoje ir atšiaurioj šviesoje
galiu matyti veidą, kurį aš pažįstu - 
galbūt tai vyrukas, kuris niekad nedrįsta 
skilusiam veidrodžiui rodyt, ką jaučia,
tiktai murma maldas į žemę, kur klūpesčiauja:
"Namai yra namai yra namai yra namai yra namai esu aš!" 
Žmones visi, ieškantys namo sau, nepulkit
kratytis savo naštos po visur*,
nes galit veidrodžius savo sukulti.
O jei sudaužėt, žinokit, nematysite jūs,
kaip tada jus suprasite, kad diena brėkšta jau?
Diena – tiesiog žodis, kuriuo tamsą aš atbaidau,
o žmonės - vaizduotė, kitko egzistavimas nutruko, 
išskyrus kambarį, kuriame sėdžiu, 
ir, žinoma, visur tvyrantį rūką - 
kartais abejoju, ar net ir tai tikra...
Ko gero turėčiau išuteliaut šitą vietą.
Ko gero turėčiau iškeldinti utelę šitą.
Matyt taip ir bus, galbūt nugyvensiu 
gyvenimą šio tylaus namo plote.
Kartais čia būna liūdna nykiai, o kartais - labai baisu,
kartais galvoju tuojau išnyksiąs, ir net atrodo, kad ...

* the chalice – čia taurė, naudojama per krikščioniškas pamaldas.
* I keep my home in place with sellotape and tin-tacks – autoriaus namai susiveda į popieriaus lapą, pritvirtintą ant sienos smeigtukais ir lipnia juosta. Natų lapas, ar sąsiuvinio lapas su eilėmis menininkui turbūt atstoja uždarą gyvenamą sferą kūrybos momentu.
secret garlands – tuo pavadinimu yra IX a. tamilų religiniai tekstai, išdėstyti poezijos forma.
* throw your weight around = be unpleasantly self-assertive, tačiau ši idioma čia prašosi pažodinio vertimo. Nors slegiantis autoriteto primetimas gali suskaldyti sielos veidrodį.