Priimsit?

Jeigu tu tai laikai auka - aukotis tikrai neverta. Vienintelė pasiaukojanti, besalygiška meilė gali būti tik tėvų savo vaikams. Kitu atveju, jei aukojiesi ir tikiesi, o per mažai ar apskritai nieko negauni atgal, tai - jau ne vien auka, o vergavimas, savo asmenybės praradimas. Verta padėti kitiems žmonėms tik tada, jei turi nesavanaudiškų tikslų ir jauti malonumą, tą darant. Kai iš tiesų trokšti, kad tas žmogus būtų laimingas, nesitikint nieko už tai. Tačiau būk atsargi ir visiškai tikra, kad tas žmogus vertas tavo pastangų. Jeigu jis parodys bent menkiausią tau nepagarbą - iš karto atsitrauk, nes vėliau susilauksi dar didesnės nepagarbos ir bus dar žymiai skaudžiau, kai suprasi, jog tiesiog iššvaistei brangų gyvenimo laiką.

Lengvai paleidžia? O tai nėra tas pats neįvertinimas? 

Turėjom vieną kolegę, kuri "suprato leidyklos reikalus". Galima sakyt, mėgo aukotis dėl ko nors - kito darbuotojo, leidyklos...... Bet buvo šiek tiek keistuolė. Po vieno konflikto pagrasino išeisianti į pensiją ir negrįšianti. Tikėjosi, kad paprašys pasilikt, galbūt pasiūlys netgi geresnes sąlygas.... Kaip manai, kurį variantą valdžia pasirinko? Mhm, teisingai. Nori eit - eik, nelaikysim.

O dėl meilės? Nežinau.... vis tiek neverta. Nors gal save bandom apgaut sakydami, kad verta, kad tai sugrįš jei ne su kaupu, tai bent jau tiek, kiek įdėjom savęs. Deja.....

Visada sakniau, kad TAIP, bet kai pati skedau, supratau, kad to pačio nelabai sulauksi. Bet - VERTA. px, kad to paties nesulauksi. Vis tiek verta.

O pabėgti ir aš dabar bandau. O skaudžiausia tai, kad visi lengvai paleidžia...

Ne, neverta. Nes neįvertins. Ir jei kas liks įskaudinta/-as, tai pirmiausia būsi tu. Pabėgimas? Visus pamiršt ir pabėgt? Gali pabandyt. Nors tai būtų beprotiškai sunu, bet įmanoma. Tik niekur nepabėgsi nuo savęs.  

Ne, neverta. Nebent jauti begalinę satisfakciją, kai tavimi naudojasi. O šiaip, jei norėtum, tai ir padaryk taip. Bent jau nueik į kokią nuošalią vietą ir pabūk viena su savim.

baran..?

gyvačių kubilan?

... miškan ?