Private Music
Deftones

Melancholinis nuarinis muzikinis landšaftas (Einaras) – labai tikslus Deftone muzikos apibudinimas. Čino Morino vokalas mano klausai turi specifinio filtro efektą. Albume Ohms aš palaikiau jį mechaniškai apdorotu. Dabar esu tikras, kad tas šnabždesio efektas yra suprodiusuotas. Kaip to galima pasiekti demonstruojama čia:  https://www.youtube.com/watch?v=dLtevwam7Aw&

Klausydamas roko muziką joje trokštu pajusti svorį, romantiką, emocijų raidą ir apskritai apčiuopti, kaip realų kūną. Deftones tai suteikia.

Private Music žengtelėjo žingsnelį nuo Ohms, bet tik po My Mind is Mountain ir Locked Club, kurios man nuskambėjo, kaip The Spell of Mathematics formulės išvestinės. Loced Club dabar priaugino man šiek tiek daugiau svorio, tačiau topui jau atstovaus atidarančioji My Mind is Mountain. Albumas atveria kintamojo dėmens atsiradimą albumo antroje pusėje. Čia landšaftas vienodesnis, bet labiau grublėtas nuo kapoto boso ir perkrautų gitarų (Milk of Madona), o dainoje „cut hands“ jau atsiranda nu metal fantomų ir  The Prodigy Firestarter būdingas dantį gręžiantis zzzznt. „cut hands“ ko gero trečioje vietoje. Užsklandai „departing the body“ vėl visai kitoks vaizdelis – lėta laidotuvių procesija, liūdesys ir santūrumas.

Albumas gavosi kiek įdomesnis už Ohms bet ar jis perspjauna baltąjį ponį ar deimantinę akį? – vargu.

Daug laiko šiemet praleidau su šiuo albumu. Visų pirma, Deftones man nėra labiausiai accessible muzika – kad ir kurio jų albumo beklausyčiau, jų šaižus skambesys ir produkcija pareikalauja iš manęs energijos, kol prisijaukinu atskiras dainas. Bet yra ir antra priežastis: man šis albumas ženkliai labiau patiko už pirmtaką Ohms, kuriame mažesnė dalis dainų ilgalaikėj perspektyvoj man pasirodė artimos. Čia kitaip – daugelį dainų galėčiau įvardyti mėgstamomis. 

Šiame albume yra įdomios įvairovės. Gal pati skambesio estetika yra konservatyvi, tipiškai deftoniška, bet yra kompozicinės variacijos: nuo bene Rage Against The Machine primenančio veržlumo dainoje Cut Hands, iki sentimentalaus lyrizmo dainose I Think About You All The Time ir Departing The Body. Kai kuriose dainose (toj pačioj Departing The Body ar tai Souvenir) skiriama šiek tiek laiko tokiam melancholiškai nuariniam muzikiniam peizažui sukurti įžangose ar užsklandose. Albumo pliusas taip pat yra tai, jog jis prasideda keliomis pakankamai energingomis, veržliomis dainomis – tai nebūtinai geriausios dainos albume, bet sukaustančios, sukuriančios intrigą. 

Albumo silpnoji grandis, mano nuomone, yra jo vidurys. cXz mano skoniui kiek per tiršta, per daug debesuota, rūko kupina daina, daug triukšmingos atmosferos ir mažai juntu centrinę dainos melodiją. Infinite Source labiau melodicentriška, kita vertus, kiek vienodo vidutiniško tempo kūrinys, kuriam sunkiai sekasi išsiskirti šiame albume. I Think About You All The Time lėtumas užliūliuoja, bet pozityvo manyje daug nepalieka. Tik Souvenir man palieka stiprios, solidžiai išvystytos dainos įspūdį.

Stiprioji grandis: paskutinis albumo trečdalis. Mano pagrindiniai favoritai yra būtent čia: Milk Of The Madonna veržlumas (Immigrant Song stiliumi) mane visuomet užveda – dievinu tokias dainas su ryškia mušamųjų sekcija. Cut Hands irgi gazo neatleidžia ir jos prilipimas man, manau, irgi užkoduotas dinamiškoj, sinkopuotoj ritmo linijoj, o ir šiaip esu RATM estetikos fanas. Metal Dream įdomi daina su labai melodingu priedainiu, nors posmuose daugiau yra repiškumo pojūčio a la Linkin Park ar net Red Hot Chili Peppers. Departing The Body – labai geras pasirinkimas finalui, ji tikrai turi epilogo pojūtį savyje, apjungia stiprų ir paveikų gitarinį skambesį su lėtu melancholiškumu. Kažkaip man asociacijos su kitais nuostabiai sėkmingais metalo muzikos albumų finalais kaip Slipknot – Finale ar netgi Pain of Salvation – The Perfect Element. 

Taip pat pridėčiau, kad pūpsintis Locked Club motyvas mane vis dar be galo kabina, o po jo einanti Ecdysis taip pat tarp mano favoritų – posminis boso motyvas labai krenta į ausį, bet sakyčiau, kad Ecdysis priedainis turbūt yra mano mėgstamiausias priedainis albume. Skambu, bet ir eklektiška, kažkiek priminė gerąsias patirtis klausantis Kayo Dot muzikos. 

Albumui nedvejodamas rašau 9 balus. Tarp įsimintiniausių 2025-ųjų metų albumų. 

Reikės man pakabinti šitą albumą irgi. Lygiai kaip ir Viltė, man Ohms buvo gan sunkus darbas, nedaug ką šiai dienai iš jo ir beprisimenu, nes po jo išleidimo niekada prie jo nebegrįžau. Kol kas iš šio normaliai paklausiau tik pirmąsias dvi dainas: My Mind Is A Mountain man priminė Ohms, gan dense, bet ne itin patrauklus ausiai, nedinamiškas skambesys. Užtat Locked Club pasirodė daugiau vežanti. O daugiau galėsiu išsiplėsti ateityje (tikiuosi, netolimoje).  

Labai bijojau, kad šis albumas nekabins, kaip taip pat sunkiai kabino Ohms, ir pirmos nugirstos dainos "my mind is a mountain" bei "milk of the madonna" abi sunkiai virškinasi. Albumas apskritai prasidėjo man sunkiai, bet kažkokiu tai būdu sugebėjo nustebinti antrojoje jo pusėje ir išlaikė mano dėmesį iki pat galo. Dar reikia laiko susigulėti, ir dar kartą gerai įsiklausyti į Ohms, kad galėčiau palyginti šį Deftones šuolį iš 2020 į 2025, bet kol kas dedu į mėgstamų albumų sąrašą su 8/10.