Tik kelios 9-ojo dešimtmečio roko grupės sugebėjo pramušti tiek barjerų ir būti tokios originalios, kaip „Red Hot Chili Peppers“. Jie sukūrė naują svaiginantį muzikinį stilių, kuriame susipynė funk ir punk rokas, taigi nenuostabu, kad atsidaro daugybė jų pamėgdžiotojų – visgi, jie sugebėjo ir į 21-ąjį amžių įžengti, kaip savo kuriamo stiliaus lyderiai. Grupės šaknys slypi draugystėje, kurią tvirtai palaikė trys mokyklos laikų draugai - Anthony Kiedis, Michael‘as Balzary ir Hillel‘is Slovak‘as, kartu lankę Fairfax‘o vidurinę mokyklą Kalifornijoje. Kol Balzary ir Slovak‘as demonstravo puikius muzikinius duomenis (grojant trimitu ir gitara), Kiedis‘as besimokydamas daugiausiai dėmesio skirdavo poezijos kūrybai bei vaidybai. Per tą laiką Slovak‘as išmokė Balzary, kaip groti bosine gitara, o galiausiai jiedu padrąsino Kiedis‘ą savo poeziją sudėti į muziką, ką jis netrukus ir pradėjo daryti. Trijulę itin įtakojo tuomet klestėjusi Los Andželo punk muzikos scena (tokios grupės, kaip „The Germs“, „Black Flag“, „Fear“, „Minutemen“, „X“ ir pan.), o taip pat funk grupės („Parliament-Funkadelic“, „Sly & the Family Stone“ ir kt.), ir netrukus jie pradėjo repetuoti su dar vienu draugu, būgnininku Jack‘u Irons‘u. Būtent tuo metu jie išvystė savo garsą ir gyvus pasirodymus, kurie tapo neatsiejama jų karjeros dalimi ir netgi prekiniu ženklu. Vaikinai klupinėdavo scenoje, o jų apranga apsiribodavo tik tuo, jog buvo dengiami jų vyriški pasididžiavimai. Iki 1983-ųjų Balzary pradėjo save vadinti tiesiog „Flea“, o grupė galiausiai pakeitė pavadinimą į visiems puikiai žinomą vardą – „Red Hot Chili Peppers“. Kalbos apie jauną kylančią grupę pradėjo sklisti labai greitai ir netrukus jie jau turėjo leidybinį kontraktą su „EMI“ įrašų kompanija. Tačiau prieš tai, kai „Red Hot Chili Peppers“ pradėjo darbuotis prie debiutinio savo albumo įrašų, Flea ir Kiedis‘as gavo tikrą antausį, mat Slovak‘as ir Irons‘as pareiškė, jog palieka kolektyvą, norėdami daugiau laiko ir dėmesio skirti kitai grupei, kurioje grojo, „What Is This“. Kai į grupę atėję senuosius pakeitę nariai – gitaristas Jack‘as Sherman‘as ir būgnininkas Cliff‘as Martinez‘as, „pipirai“ 1984-aisiais išleido debiutinį savo diską, pavadintą grupės vardu. Visgi, dviejų pagrindinių narių nebuvimas nepraėjo be pėdsakų ir albumui nepavyko pasiekti planuotų tikslų. Tačiau, nors jis pasaulio pardavimų rinkų ir neužkariavo, pradėjo burtis pogrindinis grupės gerbėjų legionas, daugiausiai nulemtas koledžų radijų palaikymo. 1985-aisiais grupės „What Is This“ veikla baigėsi nesėkmingai (po to, kai jie išleido savo debiutinį albumą), taigi Slovak‘as ir Irons‘as grįžo į „Red Hot Chilli Peppers“ – tuomet gimė George‘o Clinton‘o prodiusuotas albumas „Freaky Styley“. Nors diskas, palyginus su pirmuoju, buvo tobulesnis, jame vis dar trūko sugebėjimo koncertinę savo ugnį perteikti į albumą. Tai išsisprendė vėliau sekusiame jų darbe, 1987-ųjų „The Uplift Mofo Party Plan“. Būtent šio albumo dainos pirmosios sugebėjo prasimušti į topus, dėl ko po metų buvo išleistas penkių dainų nepilnas albumas, „Abbey Road EP“. Tai įvyko 1988-aisiais, kai pasaulis buvo jau besiruošiąs „pipirų“ atėjimui. Deja, šiuos metus pažymėjo ir didelė grupės tragedija – 1988-ųjų birželio 25-ąją nuo heroino perdozavimo mirė vienas iš pradinių narių, Hillel‘is Slovak‘as. Po Slovak‘o mirties, Irons‘as paliko grupę antrą ir paskutinį kartą, o Kiedis‘as (kuris tuo metu taip pat kovojo su priklausomybe narkotikams) ir Flea nutarė atkakliai dirbti toliau ir siekti tikslo. Po to, kai naujai suburta sudėtis – atėjus buvusiam „Parliament“ gitaristui Blackbird‘ui McKnight‘ui ir buvusiam „Dead Kennedys“ būgnininkui D.H. Peligro – pasirodė netinkama, duetas atrado kur kas geresnį papildymą – „pipirais“ tapo John‘as Frusciante bei Chad‘as Smith‘as. Atsinaujinusi grupė naują albumą išleido jau 1989-aisiais ir, visų nuostabai, diskas „Mother's Milk“ tapo hitu. Tai daugiausiai lėmė „MTV“ sprendimas rodyti jų vaizdo klipus - Stevie Wonder‘io dainos „Higher Ground“ koverį ir kūrinį, skirtą kritusiam draugui „Slovak“, „Knock Me Down“. Albumas jau 1990-ųjų pradžioje buvo pripažintas auksiniu. Vaikinai suprato, jog sekantis jų darbas bus svarbiausias jų karjeroje, taigi nutarė persikelti į vilą, kurioje buvo įrengta įrašų studija, ir kartu su prodiuseriu Rick‘u Rubin‘u sukūrė tai, kas iki šiol vadinama geriausiu jų įrašu – albumą „Blood Sugar Sex Magik“ (pirmąjį jų diską su „Warner Bros“ įrašų kompanija). Pasirodęs 1991-ųjų rugsėjo mėnesį, albumas tapo milžinišku hitu – vien Jungtinėse Valstijose jo galiausiai buvo parduota daugiau nei septyni milijonai kopijų. Didžiausiais hitais neabejotinai galima laikyti tokius kūrinius, kaip „Give It Away“ bei pirmąjį grupės Top 10-uko singlą, dainą „Under the Bridge“. Nepaisant to, „Red Hot Chilli Peppers“ stovykloje ne viskas buvo gerai. Kaip ir jo pirmtakas, Frusciante įniko į stiprių narkotikų vartojimą ir netikėtai 1992-aisiais, koncertinių gastrolių viduryje, paliko grupę. To per daug neišsigandusi grupė pristatė naują savo narį, Arik‘ą Marshall‘ą, ir vasarą tapo pagrindinėmis „Lollapalooza II“ festivalio žvaigždėmis. Kai po koncertinio turo „pipirai“ grįžo į studiją įrašinėti šeštojo savo albumo, greitai tapo akivaizdu, jog Marshall‘as jiems netinka, ir jis buvo pakeistas Jesse‘u Tobias‘u. Visgi, Tobias‘ui dar nespėjus su grupe įrašyti nei vienos natos, jis buvo atleistas ir jo vietą galiausiai užėmė buvęs „Jane's Addiction“ gitaristas Dave‘as Navarro. Po ketverių metų, 1995-aisiais, galiausiai pasirodė ilgai atidėliotas grupės albumas „One Hot Minute“. Nors albumas ir tapo gana dideliu hitu, visgi prieš tai buvusiam diskui nei pardavimais, nei muzikine prasme, jis neprilygo. Taip pat albumo pristatomojo turo metu paaiškėjo, kad Navarro netinka grupei taip, kaip buvo iš pradžių tikėtasi, ir 1998-ųjų pradžioje jis pasitraukė iš kolektyvo. Grupę palikęs Frusciante išleido porą sunkiai suprantamų solo įrašų – 1995-ųjų „Niandra Ladies and Usually Just a T-Shirt“ bei 1997-ųjų „Smile From the Streets You Hold“ – pradėjo sklandyti gandai apie tai, kad gitaristas yra benamis, neturi pinigų ir vargiai kovoja su mirti nešančiu potraukiu narkotikams. Po to, kai buvo išleistas iš reabilitacijos klinikos ir paliko savo demonus užnugary, Frusciante į viską pradėjo žvelgti naujomis akimis ir nauja energija. Jis nedvejodamas priėmė „pipirų“ kvietimą dar kartą prisijungti prie grupės. Taigi, sekantis grupės sugrįžimo albumas, 1999-ųjų „Californication“, tapo dar viena milžiniška jų sėkme ir vėl privertęs „Red Hot Chili Peppers“ vadinti viena iš geriausiu alternatyviojo roko grupių. Po albumo išleidimo jie dar pasirodė „Fishbone“ diske „Psychotic Friends Nuttwerx“ ir leidosi į gastroles, kuriose populiarino „Californication“. Per vėliau sekusius mėnesius apie grupę pradėjo sklisti įvairūs kontraversiški pranešimai. Visų pirma, kai kurių gerbėjų liko nesuprastas jų sprendimas negroti albumo „One Hot Minute“ dainų, o tai taip pat tapo dūriu Dave‘ui Navarro. Antra, kilo tarpusavio konfliktas tarp Kiedis‘ir ir grupės „Mr. Bungle“ dainininko Mike‘o Patton‘o, mat pirmasis atsisakė visos serijos koncertų Europoje su antrojo grupe. Patton‘as į tai atsakė „pagerbiančiu“ šou, kuriame juokingai mėgdžiojo „pipirus“ scenoje, vaidino, kad leidžiasi heroiną bei šaipėsi iš Kiedis‘o komentarų, skirtų Patton‘ui. Metai toliau tęsėsi be problemų, o „Red Hot Chilli Peppers“ gastroliavo su „Foo Fighters“ ir „Pearl Jam“, kol galiausiai jų koncertai baigėsi po to, kai dėl saugumo problemų buvo atšauktas jų pasirodymas Izraelyje. Į studiją vyrukai sugrįžo 2001-ųjų lapkritį, o 2002-ųjų vasarą gerbėjai jau galėjo džiaugtis nauju rokerių albumu, sėkmingu disku „By the Way“.