Driezhas - Gonija. "Driezhas" – grupė, neretai apipilama tokiais epitetais kaip eksperimentinė, intelektualioji, turinti savo identitetą. Nelabai ir išeitų pasiginčyti su tokiai apibūdinimais. Bent jau dabar, kai "Driezhas" išleido naują albumą „Gonija“ ir savo skambesį perkėlė visai į kitą lygmenį.

Kai 2008-aisiais metais metais pasirodė „Tolumoje", buvo smagu, kad mūsų šalyje užgimė profesionalios elektronikos kompozitorius, kuris sugeba savo muzikoje įpinti ir ambient, ir darkwave muzikos priemaišų, kas priartino Kristijono Lučinsko kuriamą muziką prie Europinės darkwave scenos. Ir nors tuometinė "Driezhas" muzika buvo paremta gryna elektronika, man išgirdus "Driezhas" pavadinimą visada norėdavosi šį projektą lyginti su Doniu. Matyt, tai buvo pranašiškos mintys, nes Kristijonui į pagalbą pasikvietus Ievą Astromskaitę (vokalistę ir tekstų autorę), grupės muzika susikūrė visiškai naują identitetą ir nors primenantį Donį, bet turintį savą priėjimą prie elektroninio folkloro ir mitologijos.

„Gonija“ iš kitų panašios tematikos lietuviškų leidinių išsiskiria savo muzikos ir tos lietuviškos mitologijos santykiavimu. Čia, skirtingai nei įvairaus pobūdžio kitų mūsų grupių (nuo to paties Donio iki Žalvarinio ar Girnų Giesmių) muzikoje, nėra folkloro instrumentų, tradicinių sutartinių ar pagoniškų dermių. Ne, čia originalių, elektroninių kompozicijų glėbyje atsiranda Ieva su savo mistiniu balsu bei užkeikimais. Būtent vokalo partijos ir duoda savotišką pagoniškumą, asketiškumą, atskiriantį albumą nuo tradicinio folkloro, taip priverčiant ir muziką skambėti paslaptingai ir autentiškai.

Albumas susideda iš devynių labai skirtingų kompozicijų. Yra ir karingų himnų kaip „Iduna“ ar „Žiežulos“ (kur, beje, skambantys skudučiai, turbūt, yra vienintelis folklorinis muzikos motyvas šiame albume), yra ir visiško ambiento kaip „Numina Vagantia“ bei pirmą albumą primenanti stiprioji „Ataka“. Bet kokiu atveju didžiausias „Gonijos“ laimėjimas yra būtent naujoji sudėtis ir Kristijono bei Ievos flirtas viso albumo metu. Ievos vokalo partijos dažnai primena lietuvišką dainuojamąją poeziją ar net Aistės Smilgevičiūtės tembrą, tačiau tokiame amplua, kurį sukuria "Driezhas", tokie balsai skamba visiškai kitaip ir įgauna visiškai kitą prasmę.

Na, ir pabaigai norėtųsi atiduoti visą pagarbą ir liaupsus „Mirakliui“. Esu didelis treilerių muzikos, garso takelių ir šiuolaikinės klasikos gerbėjas ir visiškai užtikrintai galiu teigti, kad ši kompozicija nepadarytų gėdos jokiam filmui. Vienas įspūdingiausių kūrinių, kurį Lietuvos kūrėjai yra mums pristatę. Kristijonas, neabejotinai, yra labai talentingas kompozitorius ir reikia tikėtis, kad ateityje mus nudžiugins dar ne tokiais darbais, o kartu, turint tokį nenugludintą perlą kaip Ieva, belieka tik spėlioti, kas mūsų laukia kitame "Driezhas" (o gal ir kitokio amplua) albume?

Ps.: Gal ir ne į temą, bet po to, kai pažiūrėjau naująją lietuvių kino sensaciją „Aurorą“ ir vėl pasileidau šį albumą - niekaip negaliu nustoti galvoti, kad šio albumo muzika puikiai iliustruoja filmo nuotaiką. Nepaisant to, "Driezhas" albumas patiko daug labiau nei „Aurora“. Vienareikšmiškai.

Klausėsi ir vertino Deividas Budginas