Renginio organizatorių nuotr.Praėjusį šeštadienį uostamiestį užliejo ilgai laukta sunkesnės muzikos banga. Dėl grupės nario ligos atšaukus McLoud pasirodymą, grupė Aklì nepaliko pajūrio jaunimo nevilty ir narsiai užpildė Herkaus Kanto erdvę daugiau nei 1,5 val. trukusiu pamišimu.

Šį kartą rašyti itin sunku, nes buvo tiesiog DAUG visko. Nedidelė erdvė sutalpino daugiau nei šimtą žmonių, tačiau buvo galima pastebėti, jog beveik šimtas iš jų buvo išprotėt pasiruošęs Klaipėdos jaunimas, visa širdimi atsidavę Aklì fanai. Jeigu manot, kad jaunimas tik kratė galvą ir pog‘inosi, turiu nuvilti. Buvo taip jaukiai intymu matyti tiek daug apsikabinimų, susikibimų rankomis, lingavimų, skanduočių („Akli“, „Jokūbai“, „Giedriau“, „Ačiū“), dainavimo kartu. Grupės lyderiui vienam atliekant paskutinę dainą visi kartu neprašyti susėdo ant žemės. Nereikia turbūt nė klausti, koks tai jausmas.

Stebimas publikos susiliejimas su muzika stiprino jos poveikį. Be galo nuostabu matyti, kaip nurimus melodijai visi atsitūpia, reikiamu momentu pakyla į orą ir išskrenda. Ir visa tai turbūt dėl to, kad Aklì muzika su savimi neša tokią energiją, kuri suteikia leidimą paleisti savo vidų, pasiduot, išleist visas susikaupusias emocijas, o tada galbūt stipriai apsikabint su šalia esančiu („... cause I don‘t wanna be alone without you“). Stebint ir klausant neapleido jausmas, jog susirinkusi publika yra viena didelė šeima, nesimačiusi keletą metų ir muzika juos pagaliau sujungia į vieną.

Po koncerto girdėti žodžiai „be galo jauku“, „vau“, „tokių dalykų Klaipėdoj beveik nebūna“, „mes lauksim, sugrįžkit“, „skauda kaklą????“, „stipru“ nė kiek nestebina. Tačiau turbūt nė vienas iki galo nerasim tinkamų žodžių nusakyt apie tai, kas yra oro gurkšnis, kai trūksta oro. Tuo oru Aklì pasidalino bent kuriam laikui. Šiam projektui tai buvo pirmasis koncertas Klaipėdoje, bet ramia širdim galiu sakyt, jog publika užsitikrino jų sugrįžimą.

Renginyje buvo ir vertino Agnė Steponavičiūtė