Aidas Giniotis. [Atlikėjo archyvo nuotr,]Pirmadienio vakarą „Keistuolių” teatre tvyrojo šventiška nuotaika. Ne šiaip sau, žinoma – tąkart čia, jubiliejaus proga pasveikinti mėgiamo režisieriaus, aktoriaus, kaip jis pats sako – šiek tiek kompozitoriaus, dainų atlikėjo, kolegos, o gal tiesiog draugo, Aido Giniočio, susirinko gerbėjai, bičiuliai, pažįstami, artimieji ir visi, kurie norėjo ištarti: „Su gimtadieniu, Aidai.”

Gimtadienio šventė, kaip ir žadėjo vakaro šeimininkas, turėjo toli gražu ne vieną pradžią – jų buvo keturios. Po kiekvienos iš jų svečiai buvo paprašyti pamiršti pamatytą pradžią ir apsimesti, kad nieko neįvyko bei laukti naujo starto. Buvo visko: iš pradžių, teatralizuota pradžia, kur Aidas Giniotis, išėjęs į sceną su paltu ir kepure, nešinas didžiuliais skaičiais „50“, paaiškino, kodėl scenoje pastatyti minkšti foteliai, sofos ir vazoninės gėlės (simboliška – teatras režisieriui – namai, tad ir atrodo, kaip namuose). Pamiršę pirmąją pradžią žiūrovai tapo pažado ištesėjimo liudininkais, išgirdo dainą – pažadą, duotą prieš dvidešimt penkerius metus, būtent šitaip pradėti savo penkiasdešimtojo jubiliejaus pasirodymą. Vėliau – daina, pagal Salomėjos Nėries eiles ir dar daug daug.

Viso renginio metu į sceną lipo Aido Giniočio draugai, studentai, kolegos, savaip ir skirtingai pasveikinti vakaro šeimininko. Tarp jų – „Atviro rato“ aktoriai, drauge su Ryčiu Zemkausku paruoštą video, kuriame žurnalistas pakviečia Aidą Giniotį pasivaikščioti, kaip kviečia savo laidų „Pasivaikščiojimai“ metu. Vėliau – Andrius Kaniava, paruošęs jo manymu absoliučiai netinkamų dainų sveikinimą, kurios skambėjo tai per liūdnai, tai netinkamai. Jo sveikinimą užbaigė posmas iš „Geltonų plytų kelio“ : „ Tik svarbu labai norėti, pasistengti ir tikėti.“ Į sceną buvo pakviesti ir režisieriaus bendražygiai bei draugai Saulius Bareikis ir Olegas Ditkovskis, prieš daug metų Aidą Giniotį užkrėtę teatru. Čia jie parodė gal penkiolikos sekundžių teatralizuotą numerį, apie bobutę, turėjusią oželį – tegu gailisi visi nepamatę, nes bet koks pasakojimas čia neprilygs tam, ką galėjote išvysti. „Paskutinių Brėmeno muzikantų“ režisierius Vaidas Lekavičius savo sveikinimus siuntė per ekraną, filmuku, apžvelgiančiu svarbiausius Aido Giniočio gyvenimo įvykius, o aktoriai iš „Keistuolių“ teatro privertė jį garsiai kartoti žodžius, iš jo paties režisuoto spektaklio „Meilė trims apelsinams“. Galiausiai į sceną užlipus kompozitoriui Andriui Kulikauskui, jie atliko tris dainas, tarp kurių, kaip sakė Aidas Giniotis, viena gražiausių jam pačiam – „Ateina Dievas“. Prie jų prisijungė ir grupė „Kuli Family“.

Vakaras baigėsi Aido Giniočio padėka susirinkusiems ir per gyvenimą jį lydėjusiems draugams bei artimiesiems. Padėkos, rodomos per ekraną, prasidėjo tėvų ir, kaip jis pats sakė, šeimos galvos – močiutės nuotraukomis, o fone skambėjo jo sūnaus įdainuota „The Beatles“ daina „Let It Be“.

Pasakoti visą scenarijų būtų beprasmiška, nes yra dalykų, kuriuos turi pamatyti, nes šimtą kartų išgirdęs nesuprasi. Taip dažnai įvyksta, kai kalbama apie „Keistuolių” teatro pasirodymus, todėl jei dabar graužiate save, kodėl ten neapsilankėte, būkite tikras – kaip jubiliejuje dainavo Andrius Kulikauskas: „Tu pats kalts esi.” Kitą kartą klaidų nebekartokite. Tiesa, viso vakaro metu, į sceną išnešant ekraną, Aidas Giniotis į šventę susirinkusiems svečiams iš kultūros ministerijos akcentuodavo, kad jei „Keistuolių“ teatras kažko iš jų prašo, šis ekranas – puikus įrodymas, jog jiems to iš tikrųjų reikia. Tad, mieli Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos darbuotojai, mylėkite „Keistuolių teatrą“ , jo įkūrėją Aidą Giniotį ir jų iš paprastų dalykų sukurtus stebuklus bei būkite supratingi. O Aidui Giniočiui – triskart valio – „Baisiai didelis jubiliejus“ visai nebuvo baisus.

Lankėsi ir vertino Fausta Marija Leščiauskaitė



{lang: 'lt'}

{lang: 'lt'}

{lang: 'lt'}