Labas, yra galimybė pakalbinti „Palaye Royale“, norėsi?, – sulaukiu intriguojančio pasiūlymo iš vieno pažįstamo, tačiau neprisipažįstu, kad neteko nei apie juos girdėti, nei žinoti kaip taisyklingai ištarti jų pavadinimą (problema išliko ir toliau), Hm..., pagalvosiu ir tau atsakysiu. Truputį pasikapsčiusi atrandu, kad ta „karališka pelė“ (pirmąjį pavadinimo žodį atsiminsi, jei tarsi kaip pelė) išties spalvinga grupė. Trys broliukai, ją įkūrė dar 2008, kai jauniausiajam, būgnininkui buvo vos 12 metų, mama muzikos fotografė, o patys pasiekę tiek daug, kad sunku patikėti, kad vos 15 metų koncertuoja. Kalbinam, bus įdomu, – sutariu su pažįstamu ir taip pirmąją, kol kas tik kalendorinio, pavasario dieną susitikom su vyriausiuoju broliu Sebastian Danzig, grupės gitaristu, prieš pat jų pasirodymą „Lofte“ kartu su dviem apšildančiomis grupėmis: „Starbenders“, „Yonaka“. Patį interviu bus galima išvysti video formatu, o dabar grįžkime prie koncerto.

Kadangi turėjau progą pamatyti kaip atrodo grupių pasiruošimas dar iki oficialiai atsiveriant durims, galėjau pamatyti visą soundcheckinimo procesą, o vėliau ir trumputį, bet labai jaukų prieškoncertinį „Palaye Royale“ pasirodymą pirmiesiems žiūrovams, kartu su klausimų ir atsakymų sesija. Puikus būdas auginti gerbėjų ratą, o pastarasis dar toks jaunas. Gal ir keistai nuskambės, bet nepamenu kada paskutinį kartą teko pabuvoti koncerte, kur didžioji publikos dalis būtų jaunesni nei 25 metai.

Vis daugėjant žmonių gretoms, scenoje pirmieji pasirodo dešimtmetį gyvuojanti amerikiečių roko grupė „Starbenders“. Mišri sudėtis: måneskin‘inio įvaizdžio puoselėtojas gitaristas, emo šukuoseną atgaivinusi būgnininkė, Joan Jett su 80‘s tipo šukuosena vokalistė ir too sexy for a shirt gitaristas, savo įvaizdžiu suponuoja mintį, kad jei Slash ir Phil Collen turėtų vaiką, jis atrodytų būtent kaip jis. Galima juokauti dėl įvaizdžio, bet muzikaliai labai patiko, smagus atradimas, ko gero ne vienam galėsiantis papildyti grojaraščius.

Šalimais nugirstu dviejų merginų pokalbį: „Pažiūrėk gal yra merchas su jo veidu?“, – klausia viena iš jų kitos, – „Tai gal geriau su jo pilvo presu, ne veidu. Starbenderių gitaristas tikrai neliko nepastebėtas.



Jiems nulipus nuo scenos, o publikai ir toliau labai sėkmingai „tirštėjant“ estafetę perėmė anglų alternatyviojo roko grupė „Yonaka“, kurios vokalistę Theresa Jarvis „įsimylėjau“ dar iki koncerto. Tas balso tembras negali palikti abejingų.

Jei „Starbenders“ daugiau dėmesio skyrė burtams, raganoms, kerėjimui ir nostalgiškomis kalbomis apie gimtąją Džordžiją, tai britai – emocinei sveikatai ir apskritai psichologijai, su paraginimu, jei kas išgyvena sunkų laikotarpį, tegu kreipiasi pagalbos ir nelieka vieni.

Prasidėjus jų koncertui, į galvą vis lindo Theresos ir Luko Malinausko iš „McLoud“ panašumas. Tarsi stebėtum moterišką mcloudų pasirodymą. Tiek pat energijos, nesitaikstymas su neteisybe, maištas ir daug erotiško protesto prieš sistemą. Žodžiu – gėris!



„Yonaka“ apleidus sceną, jų vietą po trumpos instrumentų rokiruotės perėmė pagrindiniai vakaro kaltininkai, kanadiečių/amerikiečių (dviguba sistema vien todėl, kad vyresnėlis brolis gimė Kanadoje, o likę JAV), visos rokeriškos paletės (nuo art iki garage rock) grupė „Palaye Royale“.

„Labas, Lietuva, mes esame grupė „Palaye Royale“, lankomės čia pirmąjį kartą, be gali tuo džiaugiamės“, – pasisveikina grupė, sutinkama kurtinančių ovacijų.

Ar taip greitai nuėjo gandas apie jaukų pasibuvimą ar tiesiog ši jaunų žmonių grupė jau tiek patinka lietuvaičiams, kad su lig pirma daina atrodė, kad publika eina iš proto. Tai prasiveria, tai užsiveria „mirties sienos“, tik šįsyk jose ne drūti metalistai, su odinėmis striukėmis ir kaustytais kerzais, o paaugliai su kostiumais ir rožinėmis suknelėmis. Tarsi stebėtum ne rimtą, so brutal moshą, o spalvotų fėjų šokį. Tai dar vienas išskirtinumas šios grupės. Kaip, kad patys nariai sakė, jiems smagu, kai mato gerbėjus su jų grupės marškinėliais, bet be galo džiaugiasi, kai gerbėjai ima sekti jų kuriamoms madoms. Pastarųjų netrūko ir kovo 1 d., Vilniuje.

Visas „Palaye Royale“ pasirodymas priminė tarsi filmą, kurio siužeto neina nuspėti. Tai vokalistas šoka į pripučiamą valtį ant gerbėjų jūros, šaudydamas vandens purslus iš šautuvo, tai kiekvienas iš brolių vis prisėda prie pianino, taip dar kartą primindami apie savo klasikinės muzikos backgroundą, tai vokalistas ima laipioti garsiakalbiais ir tvorelėmis, kažkuria prasme įprasminantis psichologines teorijas apie dėmesio reikalaujančius viduriniuosius vaikus, tai kibirkštys, fejerverkai ima kilti aplink būgnus.

„Ačiū, Lietuva! Mes pažadame sugrįžti, tai buvo smagiausia turo stotelė“, – atsisveikina grupė sugrįžus į sceną po tradicinio peek a boo suaugusiems žinomam dar encore vardu. Ar sugrįš? Laikas parodys, tačiau gerbėjų stygiaus neturėtų būti.



Renginyje lankėsi ir vertino Rūta Paitian, fotografavo Mantas Daleckis