Renginio plakatas„Ar žinai „Fear Factory“? Man labai patinka“, – prieš vienuolika metų klausia manęs vienas amerikietis Vilniuje. „Žinau, bet aš nežiūriu. Kažkaip kišti galvą į terariumą, pilną tarakonų, nei išbandyti norisi, nei į tai žiūrėti“, – nusipurtydama atsakau, prisiminusi vaizdus iš šios laidos. „Aš ne apie realybės šou, o apie industrinio metalo grupę iš JAV“, – taip prasidėjo mano pažintis su šia amerikiečių grupe, gyvuojančia nuo 1989 m. Juos buvo galima išvysti Vilniuje rugsėjo 2 d. Tad apie viską nuo pradžių.

Į šalį atkeliavęs ruduo žymėjo ne tik naują mokyklinukų startą, bet ir rudens koncertų pradžią. Rugsėjo 2-ąją, trečiadienį, vilniečius ir miesto svečius į menų fabriką „Loftas“ kvietė užsukti 4 grupės, atstovaujančios 3 skirtingiems kontinentams: „The Nocturnal Affair“, „Hate“, „Crystal Lake“ ir „Fear Factory“. Pirmosios nepavyko išvysti gyvai, o į kaimynų lenkų pasirodymo pabaigą užsukau ir greitai spėjau suvokti, ko čia taip gausiai susirinko liaudis.





Tretieji scenoje pasirodė japonų metalcore grupė „Crystal Lake“. Prieš koncertą laukiau ne tik pagrindinių vakaro kaltininkų, bet ir jų, nes pasiklausius įrašų tikrai įtraukė. Daugiau kaip 30 metų egzistuojanti grupė rugsėjo 2-ąją tapo tam tikra japoniškos sunkiosios scenos ambasadore, po kurios pasirodymo tikrai turėjo užsimegzti muzikiniai diplomatiniai santykiai su ne vienu Lietuvos klausytoju.

„Labas vakaras, Lietuva, mes esame „Crystal Lake“ iš Tokijo ir lankomės čia pirmąjį kartą“, – pasisveikina grupės vokalistas, kuris vėliau užsuka tikrą pasiutpolkę scenoje ir prie jos. Stebint jų pasirodymą nori nenori lindo į galvą asociacijos su anime, tik biškelį pasunkintu, tarsi stebėtum „Sailor Moon“, tik vietoje ilgų kasų ir trumpų sijonėlių – juodos maikės, juodi džinsai ir daug tamsios energijos, griaudint raginimams išžudyti vieniems kitus. Lietuvaičiai įsuko rimtą moshą, kuris it vėjo gūsiai, pučiant stipriau ar silpniau, išsilaikė iki pat japonų pasirodymo pabaigos.



Na, o vakarą vainikavo jo kaltininkai – grupė „Fear Factory“. Įtraukiantis, kokybiškas industrinis metalas – puikus vaistas, toks, kokį gydytojas išrašė. Taip sutapo, kad rugsėjo 2 d. buvo grupės bendraįkūrėjo Dino Cazares jubiliejinis gimtadienis, kurio proga vokalisto prašymu „Su gimimo diena“ lietuviškai sudainavo visa „Lofto“ publika. Gražus gestas ir puikus prisiminimas, kaip įkopei į septintą dešimtį skambant lietuviškam publikos chorui.

Gerą valandą industrinio metalo atstovai grojo tiek senus grupės kūrinius, tiek ir naujus. Taip simboliškai buvo apžvelgta visa grupės kūryba. Smagu buvo stebėti kelias metalistų kartas, besiklausančias scenoje grojančių „Fear Factory“.

Renginyje lankėsi ir jį vertino Rūta Paitian.

/