Ramybės ieškai?

Įtempta dienos pradžia, skubėjimas, bėgimas į mikriuką, greitas ėjimas iš jo, greitas lipimas laiptais. Jos nėra. Ji drįsta vėluot! Pyktis, skambutis jai, nervai. Pastebėjau, kad vis dar gniaužiu mikriuko talonėlį, išmečiau. Aiškinimaisi kodėl jai nedėrėtų į daug ką kištis. Ašaros. Bėgimas nuo jos. Bėgimas nuo pasaulio. Pradeda lyti, einu toliau, nes žinau, kad pinigų autobusui/mikriukui neturiu. O tuos kilometrus iki namų vis tiek reik įveikt. Pamačiau ženklą, kuris pradžiugino. Aš eisiu į Napoleono kalną. Pailsėt. Daugiau nei pusę kelio įveikta. Slysdama šlapiu moliu užkopiau ir pamačiau jau nejauną vyruką sėdintį ant pievos.

- Ramybės ieškai? - nusišypsojęs tarė ir pamojo ranka prisėst.

Atsakiau šypsena ir atsisėdau atokiau. Va tai tau. Staigmena kokia.

- Gal arbatos? Žiemą, nukritus lapams čia gražiau.

Atsisakiau. 15min tylos. Prasidėjo smarkus lietus. Atsieveikinom, jis nuėjo į savo automobilį, aš nuėjau namo link. Per draustinį, manydama, kad bent jau mašinos nesitaškys, o tik lietus praus mane. Po gero pusvalandžio grįžau. Rami. Ramesnė nei rami. Tiesą sakant jaučiuosi laiminga.