
Raudona siena arba zebro kailis
Tipas: Proza
Publikavimo data: 2012m. Spalio 10d. 19:41
|
|
Zebro kailiu apsigaubusi ji ėjo gatve basa. Žmonės į ją nežvelgė, neturėjo tam laiko, o ji vis ėjo. Lyg jums įdomu kur. Skubate, sustojate, paskaitote ir vėl skubate. Sustojimui ir skaitymui išnaudojate 20% savo laiko, 20% valgymui, miegui ir kitiems būtiniems dalykams, o visa kita skubėjimui ir galvojimui, kaip sutaupyti laiko. Sutaupyti laiko galima negalvojant, kaip jį taupyti. O ji vis dar ėjo. Štai ir nukreipiau jūsų mintis nuo jos. Ji jau atėjo. Ar jums įdomu kur? Ar vis dar mąstote, ar mano laiko teorija teisinga? Nesivarginkite, ji klaidinga, kaip ir viskas, ką jums kas nors kada nors sakė. Melui ir kvailystei ribų nėra arba knygose melas nėra toks akis badantis kaip realybėje.
Keturios valandos ir dvi minutės, o ji jau vietoje. Laiko taupytoja, nors jos galva tuščia, ji negalvoja apie tokius bereikšmius dalykus, kuriems įprasti žmonės teikia pirmenybę. Jos galvoje telpa daug daugiau. Idėjos ir mintys apie egzistenciją, grožį, pasaulį, blogį ir gėrį. Apie viską, apie ką mąstė Antikos mąstytojai, Romos filosofai, Apšvietos kūrėjai. Kiek laiko įprastas žmogus praleidžia apie tai mąstydamas? Vidutiniškai 0,07%.
Raudona siena jos akyse. Akys tyliai virpa, zebro kailis šildo menkai aprengtą kūną, o pirštų galais ji taip norėtų paliesti tą sieną. Ji žino, kad ji šilta, įkaitinta nematomos saulės, nors šiandien debesuota, tačiau ji bijo pati nežino ko. Raudona ją gąsdina, nes vaikystėje jos motina raudonai dažėsi lūpas ir plaukus. Kas antrą savaitę raudonas vanduo tekėdavo į kriauklę, o ji sėdėdavo ant skalbinių dėžės jį stebėdama. Ir savo naiviomis, dar minkštomis ir tyromis smegenimis gėrė į save raudoną, galvojo apie raudoną literatūroje ir prieš akis ji matydavo Gogolio paraudusias akis, Raskolnikovo nužudytos senės krauju suteptą kilimo dėmę, kraujuotą žemę po Biliūno katytės kūnu ir raudonus marškinius, kurių niekad nedėvėjo Garšva.
Ji ištiesė ranką, pastebėjo raudoną savo nagų laką ir vėl prisitraukė viršutinę galūnę, apkabindama ją kita. Ne. Jai reikia nusisukti, eiti atgal. Bereikšmė kelionė, sakysite? Ne. Ji prasmę turi, kaip ir viskas visur visada. Raudona siena privertė ją mąstyti, privertė bijoti, susikaupti, atrasti save. Ji nieko nepadarė, nepalietė, tačiau jos siela sugėrė sieną į save, akys nufotografavo, kūnas pajuto. Ramiai eidama atgal ji šypsojosi, kažkas viduje įsitaisė kirmino graužimu ir maloniai ją ėdė, kaip ėda meilė, šeima ir džiaugsmas. Žmonės klysta sakydami, kad liūdesys iš jų atima sielą, liūdesys duoda daug daugiau nei džiaugsmas ir meilė. Liūdesys priverčia mąstyti, judėti į priekį, stengiantis atrasti laimę. O nuolatinė laimė sustabdo. Kam kažko siekti, jei tau atrodo, kad viską turi? Sveikata, šeima, pinigai ir meilė. Ko dar reikia iki pilnos laimės? Taip, liūdesio. Visi pirmoje pakopoje sustoja, nes nenori visko prarasti. Rizika. Koks saldus žodis, koks veiksmingas jausmas. Gyvename tik kartą ir beveik visą gyvenimą iššvaistome traukinių stotyje net neišeidami į miestą, į kurį atvykome.
Aš... Nenoriu rasti vietos ar poilsio – krutėti, krutėti, krutėti. Kol mirtis iš tavęs krutėjimą atims. Aš – ji? Neįsisiūbuok, laiveli, spėsi visur nuplaukti. Per anksti atskleista fabula viską taip sujaukia. Viską sugadina! Nors nėra čia ko griauti – viskas juk vyksta pagal tobulą planą, o mes tik mažytės šachmatų skulptūrėlės. Stenkis, kaip nori, manyk, ką nori, galvok, kad viską gavai ir užsidirbai pats, tačiau vienintelė tiesa yra predestinacija. Netikinti Dievu, tačiau dievobaiminga? Tokia buvau anksčiau. Dabar? Tyla.
Plytėkit neaprėpiamieji toliai. Per laukus, per pievas aš bėgsiu basa. Nematysiu mėnulio, o gal kartkartėmis ir saulės. Ji ištirps tarp nemirtingų mano delnų ir sudaužytų iliuzijų. Ji ištirps ir kažkas juoksis, kaip tik žmonės juoktis moka – skardžiai, dusliai, negražiai.
***
Grįžusi namo ji pakabino zebro kailį, susirado spintoje didelį ir šiltą raudoną megztinį ir su karštu arbatos puodeliu atsisėdo prie lango. Raudonoji siena matėsi pro jos buto langą ir jai buvo nebebaisu. Siena toli, jos nepasieks. Dabar ji rami, nebešąla pirštai, nesimerkia akys. Ji laiminga ir liūdna vienu metu, nes ji turi viską ir ji nestovi vietoje. Esu tobula sau.
Tobulybės gyvena ilgiausiai. Amen.
 2012m. Spalio 10d. 19:41
|
 2013 m. balandžio 28 d.
 2012 m. lapkričio 22 d.
 2012 m. rugpjūčio 9 d.
|
Copyright 2001-2025 music.lt. Visos teisės saugomos. Kopijuoti be autorių sutikimo draudžiama.
2014 m. liepos 30 d. 23:53:45
"beveik visą gyvenimą iššvaistome traukinių stotyje net neišeidami į miestą, į kurį atvykome." Auč, kaip tiksliai.
Šiaip labai abejoju, ar reikalngas visas tas procentų reikalas, tyrimų neatlikote, tad,nors ir pridėjot šį perspėjimą tekste, vistiek veltui kišat brudą skaitytojui į smegenis. Ir šiaip mažinat piešiamo paveikslo patrauklumą.
Taip pat manau, kad savęs į tekstą kišti nereikėjo. Dabar išėjo pusiau paveikslas, pusiau esė. Šiek tiek kratalas. Bet tekstas šiaip įdomus..
____________________
Ieva Gabrielė Ugnė Černiauskaitė Lijundra --- Ji mėgo bučiuoti Lietų, tačiau Lietus nemokėjo to gerai daryti, tad ilgainiui jie tapo tiesiog gerais draugais, dulkinančiais vienas kitam ne kūnus, o tik protus.