Domantas Razauskas. ["Tamsta" nuotr.]Neverta skirti laiko tuščiažodžiavimams apie dainuojamąją poeziją ir jau gan ryškų įspaudą lietuvių muzikos kultūroje palikusią jų kartą, nes tarp Lietuvos bardų vienas vardas tikrai tariamas kiek kitaip. Lyg jo muzika netilptų vien tik dainuojamosios poezijos rėmuose ir koncerte pristatytas dainas būtų sunku priskirti kokiam nors vienam ar dviem muzikiniams stiliams. Vakaras su Domantu Razausku – nuo visų laukiamų poezijos metaforų iki netikėtų ir unikalių muzikinių improvizacijų.

Jau ne kartą teko girdėti - visi Domanto Razausko koncertai iki skausmo skirtingi. Niekada negali žinoti, ką rasi nuėjęs į vieną iš jų, tad kuo šįkart publiką bandė stebinti Domantas Razauskas su grupe? Visų pirma, improvizacijomis. Vienos įspūdingiausių skleidėsi ten, kur susitiko Simas Butavičius (smuikas) ir Pranas Dapšauskas (trombonas). Laviruodami tarp genialumo ir žiūrovų antipatijų jie, lyg žinodami, kada liautis ir kaip sukelti maksimalų improvizacijų katarsį, tiesiog valdė publiką ir rinkosi ovacijas. Maištininkai, sugebėję į sceną įsinešti alaus bokalus, svaidytis stipriomis metaforomis, tačiau kartu išlaikyti harmoniją ir gerą nuotaiką. Juk palaikyti pastarąją jie turėjo ir progą – grupės nariai ne kartą paminėjo, jog iš anksto sveikina Domantą su 30-uoju gimtadieniu.

Viename iš interviu D. Razauskas teigė, jog „kiekvienas koncertas yra tarsi mažas ritualas, kurio dalyviai yra visi, esantys jame”. Ir išties su kiekviena daina atlikėjas sugebėjo prisiliesti prie kiekvieno, įtraukti į dainos vidų, galbūt net sukrėsti taikliais, o kartais ir gan grubiais palyginimais.

Tai toks jau tas mūsų tautos dainius, lyrinis pankas arba tiesiog vienintelis toks ir nepakartojamas. O kaip bus, kai net pats yra viešai išsakęs, jog „tragiškai neįdomu įsisprausti į kažkokius rėmus. Mano nuomone, kūrybos pabaiga yra būtent tada, kai imi kartotis, arba tą pačią dainą du kartus atlieki taip pat.“

Rugilė Jatkauskaitė

Renginių apžvalgos / Music.lt autoriai