Renku sapnus!

Keisti sapnai - mano specialybė. Nežinau, gal kalta laki vaizduotė.

Papasakosiu tą, apie kurį pagalvojau pirmiausia, nes jis labiausiai mane sukrėtė. Dar ir dabar negaliu jo pamiršti :/

Taigi, išlipu iš autobuso sankryžoje, per kurią einu į mokyklą. Aplinkui taip tamsu... tik dangaus skliautas menkos pilkšvos spalvos dar leidžia atskirti kai kuriuos kontūrus. Pro mane gatve pravažiuoja traukinys ir juodi dūmai, besiveržiantys iš jo kamino, trumpam prikausto mano dėmesį. Aplink ledas ir stingdantis šaltis. Atsisuku į mokyklą, o joje nedega nei žiburėlis. Pamaniau, kad dabar gili naktis, tačiau į mokyklą nuėjau. Ir pamokos ten vyko. Pasišviečiant menkais šviesos šaltiniais, mes rašėme sakinius. Istorijos kabineto sienos buvo apledėjusios, todėl pamokos tądien nebuvo.Važiuojant namo automobilis priešais mus pakliuvo į avariją. O dar jo vairuotojas pašaipiai man sakė, jog man vairuoti neleis, nes dar į griovį įsiversiu. Paradoksalu, kad į minėtą griovį jis įsivertė pats. Ir, ko gero, mirė. Mes jį ištraukėme, paguldėme ant asfalto ir staiga aš gavau SMS žinutę: „Tu dar gali jį išgelbėti.“ Stengiausi surinkti greitosios pagalbos numerį, tačiau man rašant 1, telefonas rašydavo 0 ir taip kankinausi, kai keli baltai apsirengę sanitarai priėjo prie mūsų, patikino, kad pasirūpins sužeistuoju. Bet ir sužeistasis tapo nebe žmogumi, o keistos formos stabu iš balto molio ar kažko panašaus.  Mes likome be žado. Juk aš taip ir nesugebėjau jiems prisiskambinti, tad iš kur jie išdygo?

Ir staiga man toptelėjo, jog sužeistąjį pagrobė. Bent prieš man pradedant vaidinti Šerloką Holmsą, nuskambėjo žadintuvas ir pribudau. 

Sapnavau visą tai būtent tą naktį, kai autobusas su belgų vaikais tunelyje patyrė tą kraupią avariją. Įsivaizduojamas traukinys, šaltis, tamsa, avarija - išvados hmh :/

Nėra ribos. Kaip nėra ribos ir vaizduotei. O sapnai juk ir yra vaizduotės mišinys su tikru gyvenimu. Juose gali daryti tai, ko realiai negalėtum. Tik sapnai gali įveikti mirtį. Tik sapnai gali fantaziją paversti tokia įtikinama, kad neatskirsi jos nuo realybės. Susivoki tik pabudęs. Sapnai tarytum suvokiama begalybė...

Kiekvieno asmeninis reikalas, bet, žinok, rašytum anonimiškai.

Sapno kaip problemos neišsiaiškinsi nepažinodamas žmogaus asmeniškai, o aš tokio tikslo neturiu. Tiesiog noriu žinoti, kokia sapnų fantazijos riba.

Super! Ačiū labai :D

Dažniausiai visi prisimena tik sapno nuotrupas ar emocijas, o čia jau VISA istorija. Dėkui už atvirumąą :)

Aš irgi renku sapnus, tik savuosius. Jeigu tinka, papasakosiu savo sapną iš seniau, nes pastaruoju metu nieko gero nesisapnuoja. Vieną sapną rašiau savo dienoraštyje "Sugrįžimas po keistos savaitės ir....kažkaip".

Aš važiavau į sodą su savo senelių automobiliu. Tada mes kažkodėl sustojom netoli degalinės ir aš išlipau. Jis sėdėjo gatvėje. Prieš tai mačiau jį iš automobilio, pro langą. Aš prie jo priėjau ir staiga mes susimušėm Pirma aš jam trenkiau, paskui jis, tada vėl aš. Kai baigėm jis pažiūrėjo į mane skvarbiu žvilgsniu ir nuėjo atgal į tą vietą, kurioje sėdėjo. O aš nusekiau paskui...

Tuomet trumpam pabudau, bet ir vėl užmigau ir sapnavau to sapno tęsinį...

Aš ėjau koridoriumi, buvau kažkokiame pastate, panašiame į daugiabutį, ėjau kartu su tėvais. Tada pamačiau tą vaikiną sėdintį lyg ir laiptinėje (ne kaip benamį, o kaip paauglį :D). Jis nepastebėjo manęs, nors aš spoksojau. Su juo buvo dar keli draugai. Su savo tėvais nuėjom į kažkokį kambarį.

Po kurio laiko ėjau atgal (neatsimenu ar vis dar su tėvais). Jis vis dar ten sėdėjo, bet jo draugų nebebuvo. Tuomet jis pastabėjo mane, gal dėl to, kad draugai nebetrukdė savo buvimu... Tai buvo nuostabą reiškiantis žvilgsnis, o tai reikškė, kad jis mane atpažino, nors neaišku kiek laiko praėjo nuo to mūsų susitikimo.

Mes išėjom į lauką, tik atsikrai. Po kurio laiko jis pats priėjo prie manęs ir taip įdėmiai pažiūrėjo, lyg aš būčiau vaiduoklis. Tuomet vėl nusisuko ir pasuko link tos vietos, kur buvo aną dieną. Aš vėl sekiau. Pamačiau, kad ten buvo pastatytas nedidelis stalas, o ant jo lyg ir paveikslai su gintarais (tie, kur būna Palangoje) ir dar kažkas. Jis kažką naršė savo kuprinėje, o aš tuo tarpu apžiūrinėjau stalo turinį.

Kai baigė naršyti atsisuko į mane, atsistojo, ir kai aš vėl pažiūrėjau į jo veidą... nusišypsojo (lyg ir). Tada pradėjo kalbėti. Pasakė, kad turi pardavinėti tai, kas yra ant to prekystalio, kad jo tėvai liepia jam tai daryti, o jie patys nieko nedirba, nes nieko nemoka. Aš pasakiau (aišku), kad tai neteisinga.

Tada mes paėjom toliau nuo stalo, lyg pasivaikčiodami. Jis sustojo, aš taip pat. Ir atsisukęs išdrožė gilų atsiprašymą, kad man trenkė. Aš pasakiau, kad atleidžiu ir nieko tokio (o pati atsiprašyti nesugalvojau). Tada jis mane apkabino. (Ką jaučiau - pasilaikysiu sau...)

Kai mane paleido, vėl prisiartinom prie stalo ir aš pamaniau, kad ką nors nupirksiu iš jo ir taip padėsiu. Jis pradėjo vardinti kainas. Aš išsirinkau vieną iš brangesnių pati to nežinodama ir kai paskiau, kad noriu pirkti būtent tai, jis atsakė, kad man bus per brangu (kainos tikslios nežinau). Žodžiu, pirkau daug ko.

Kai buvau viską susidėjusi ir sumokėjusi, jis pasiūlė nueiti į vietinę kavinukę išgerti kavos. Ir paklausė ar dažnai ten einu. Aš atsakiau, kad gyvenu toli nuo čia ir niekada čia nesilankau.

Ir sapnas baigtas. Tai buvo iš mano užrašų, tikrai nemeluoju, kad taip sapnavau, tiesiog vaizdžiai aprašiau. Ir kaip patinka??

o as irgi megstu sapnus, mano sena pasija :D

imho sapnai visada yra labai asmeniska... tai cia dalintis manau neapsimoka :)

Ammm, kartą sapnavau, kad esu žydė per antrą pasaulinį karą.  Šitas turbūt labiausiai ir įsiminė.