Koks palengvėjimas! Būti tarp žmonių įpratusių
Prie gilesnių stebuklų nei bangavimas
Žmonių pernelyg išdidžių, kad keistų savo būdą
Koks palengvėjimas! Būti tarp žmonių
Kurie prisiekė niekada nedvejoti
Niekada nepavargti, niekada nešvaistyti savo
Laiko pamokslaujant pritariantiems
Bet nešti šitą ilgesį 
Į gatves
Nes būtent čia nesutikimas
Ir nelojalumas susitinka
Nes būtent čia grožis
Ir būtinybė susitinka

Dabar turiu daug draugų
Kaip negali suskaičiuoti kviečių 
Ir daugelis yra tie, kurie dalijosi savo
Duona palei upę Aeeth
Ir mes visi dalinomės prieglobsčiu 
Pavojumi ir vynu taip pat
Kad susivienitume šiame
Bekraujame vilties gimime
Nes mes nerandame nei orumo
Nei komforto poilsyje, kaip ir Tu

Ir kai jie plačiai atvėrė
Savo sodus
Radau Tave ten
Tarp dviejų eilių švelnumo
Dviejų eilių nevilties
Ir kai jie plačiai atvėrė
Savo sodus
Radau Tave ten
Tarp dviejų eilių švelnumo
Dviejų eilių nevilties

Ir dabar esu skolingas Tau viską
Ir dabar esu skolingas Tau viską

Dabar esame palikti
Rankioti gabaliukus
Idealų uždusintų pompastikoje
Ir mums liepta branginti
Viską, kas žeminasi ir verkia
Ir dėl to kaltinti
Tuos, kas iškyla ir išsišoka
Ir vis dėlto mes liksime
Tarp nedaugelio
Žmonių be vedlių
Vieninteliai, atsisakantys
Tapti žmonių lyderiais
Kuriems vis dar svetima
Piktdžiūga
Kuriems vis dar svetimas
Pasibjaurėjimas

Ir kai jie plačiai atvėrė
Savo sodus
Radau Tave ten
Tarp dviejų eilių švelnumo
Dviejų eilių nevilties
Ir kai jie plačiai atvėrė
Savo sodus
Radau Tave ten
Tarp dviejų eilių švelnumo
Dviejų eilių nevilties

Ir dabar esu skolingas Tau viską
Ir dabar esu skolingas Tau viską