Kartais vėlyvą naktį
Aš guliu ir į ją bemiegančią žvelgiu 
Jos ramūs sapnai - prarasti
Taigi aš toliau guliu tamsoj išjungęs (dėl jos) šviesas

Ir viena mintis mano prote bunda:
Jei jau aš neatsikelčiau niekuomet ryto valandoje
Ar jinai suabejotų apie mano jausmus jai mano širdyje

Jei rytojaus nebebus
Ar ji sužinos, kaip ją mylėjau
Ar mėginau visokiais būdais kasdien jai tą parodyt
Kad ji - vienintelė mano mylimoji
Ir jei mano laikas šioj žemėj baigs tiksėti
Ir ji turės šį pasaulį be manęs pasitikti
Ar ta meilė, kurią jai atidaviau praeityje
Bus pakankamai didelė, kad su ja toliau galėtų tverti
Jei rytojaus nebebus

Kadangi esu praradęs mylimus žmones savam gyvenime
Kurie taip ir nesužinojo, kaip juos mylėjau
Ir dabar aš gyvenu su graužatim,
Kad mano tikrieji jausmai nebuvo niekad atskleisti
Taigi pasižadėjau sau pačiam
Išsakyt kas dieną, kiek ji man daug reiškia
Ir išvengt tokių aplinkybių
Kai nebėra jau kitos progos ištart jai tuos žodžius, ką aš jaučiu

Jei rytojaus nebebus
Ar ji sužinos, kaip ją mylėjau
Ar mėginau visokiais būdais kasdien jai tą parodyt
Kad ji - vienintelė mano mylimoji
Ir jei mano laikas šioj žemėj baigs tiksėti
Ir ji turės šį pasaulį be manęs pasitikti
Ar ta meilė, kurią jai atidaviau praeityje
Bus pakankamai didelė, kad su ja toliau galėtų tverti
Jei rytojaus nebebus

Tad ir jūs pasakykit tam, ką mylit
Tai, ką iš tikrųjų jaučiat
Jeigu rytojaus nesulauktumėt...