|
|
|
|
|
|
|
Kiekvienam luomui rasis viršesnis luomas
Tarsi varpinė virš namų plokščiastogių
Debesis remianti rodos...
Manote, kad aš nesu taipogi ponas,
Nes mano namas – kilnojama pastogė
Iš kupranugario odos
Ir aš jaučiuosi gyvenąs dausose
Kuomet mano sielą jos užvaldo
Lyg piramidė
Juk ir man žemių priklauso čia,
Kiek mano pėdos aprėptų galgi
Kol jos vis mina
Norvidas priešpastato piligrimo dvasinę laisvę ribotam sėslių žmonių egzistavimui.
Jo piligrimas ne tremtinys, ilgintis tėvynės (kaip Mickevičiaus atveju),
bet dvasios aristokratas, laisvas, nepriklausomas žmogus, sąmoningai pasirinkęs kelią aukštyn.
|