
Susijusi muzika: pasirinkti
PERŽIŪRĖTI
RAŠYTI
Jos akys tamsios ir gilios, kaip dievų šuliniai. Blakstienos neįžengiamos, linguodavo ąžuolais, ąžuolais... Kai vėtroje paklysdavo. Klostėse slėpdavo rankas nuo glostymo pavargusias. Įdiržusiais delnais užglostydavo kampus, pirštais kraštus šlifuodavo. Ir viskas – dulkėm, dulkėm... Vakarais, dažniausiai, užsukdavo vyrai. Sunerdavo rankas už bokalų ąsų ir kalbėdavo. Retkarčiais dunksėdavo ištuštėję, įaugdavo sienon garsais. Ji braukdavo šluostėm stalus, surinkdama saujon paliktus žodžius, permesdavo ranka ir lyg maldai švęsdavo nusilenkdama. – Girdi, kaip vėjas... – sveikindavosi, audamasis batus. – Sakai kvepia, – atsakydavo, ištrindavo grindis, po to virsdavo į ugnį. Palubėj rusendavo voratinkliai. Pleškėdavo darbas. Žiema ledu stingdavo už lango. Sekdavo mergaitė iš paskos, kur žengdavo. Veldavo rytais plaukus, barbendavo pirštais į stalą, merkdavo šaukštą sriubon. Kartais klausdavo: – Ar dar ilgai? – Begalinis ėjimas, – braukdavo pelenus, dėliodavo žarijas lyg šachmatus. Mergaitė išgerdavo vandens, susiraukdavo. Rankos lyg eglių šakos. Po saule gintaru spindėdavo. – Įklimpau. – papūsdavo lūpas, rankom plaukus braukdavo. Akys žalios, oda varlės glitumo. Pavasarį išskrisdavo. Aidu miške klajodavo. Rankos sakais kvepėdavo, kai lopšį supdavo. Pilkumu rėždavo akis paklodės. Tuščios. |
![]() |
![]() ![]() ![]() |