Leisk užmigt,
Leisk nutilt,
Leisk nurimt,
Leisk man užmigt.

Užmaršty, palikus nerimo gniaužtus ledinius,
Rėžiu juodu sparnu virš tuštybės begalinės.

Leisk užmigt,
Leisk nutilt,
Leisk nurimt,
Leisk man užmigt.

Leisk nurimti –
Įsileidus sapnus, užauginsiu sparnus.
Leisk nurimti, leisk… leisk…

Krentu žemyn – ir atmerkiu akis,
Sudžiūvus lūpose tirpsta mirtis.
Geriu vidurnakčio tylą, beribės erdvės apsupty – ar aš vėl gyva?
Lėtai sugrįžę į kūną delnai užmerkt akis dar kartą bandys.
Nusvirę, skaudžiai paleidžia sapnus – pro pirštus išbyrėt.

Leisk užmigt,
Leisk nutilt,
Leisk nurimt,
Leisk man užmigt.