Ten, kur tu, ten, kur aš, ten gili duobė
Praraja, o joje – užmiršta gėlė
Nebespjaudyk į veidą senų nuodų

Mūsų kelio ženklų jau seniai nėra
Pamiršta, sutrypta ta euforija
Kurioje taip ilgai tu mane migdei

Bet kaip galėjo tai nutikti
Žinau, kad žmonės linkę klysti

Bet mano širdis ant balto sniego
Ir tie jausmai seniai atvėso
Tu sugrįžai, bet man jau nesinori nieko
Rožių spygliai į kūną smenga
O tu sakai: taip buvo lemta
Tu sugrįžai, bet man jau nesinori nieko


Pasimelsk už save, jei malda padės
Kiek dar metų reikės, kad pamiršt išties
Juk žinai, kaip sunku bėgt nuo praeities

Užgesink tas šviesas tunelio gale
Noriu būt ištrinta tavo planuose
Kiek dar skausmo reikės, kad pamiršt išties

Ir kaip galėjo tai nutikti
Žinau, kad žmonės linkę klysti

Bet mano širdis ant balto sniego
Ir tie jausmai seniai atvėso
Tu sugrįžai, bet man jau nesinori nieko
Rožių spygliai į kūną smenga
O tu sakai: taip buvo lemta
Tu sugrįžai, bet man jau nesinori nieko
(x2)