Sitting Targets
Peter Hammill

Kažkokiam forume skaitinėjau, kaip žmonės rank'ina Peter Hammill albumus ir pamačiau vieną nuomonę, pagal kurią Sitting Targets buvo pirmoje vietoje. Tai mane suintrigavo, nes aš anksčiau nesu išklausęs šio albumo pilna, gal tik prabėgomis girdėjau Breakthrough ir Ophelia dainas. Tai va dabar dvi dienas ištisai suku šį albumą, jis man visiškai neatsibosta – ši savybė galbūt būdinga nemažai daliai PH albumų, bet šis albumas labai pozityviai mane nuteikia lyginant jį su pirmtakais kaip A Black Box, pH7 ir The Future Now. Nors pH7 man irgi visai patiko ir buvau šiek tiek abejingas, ar modernesni darbai pralenks pH7 man. Šitas pralenkė ir be itin didelių pastangų. 

Breakthrough man iškart krito į ausis dėl savo paprastos melodijos bei mielos aranžuotės. PH tikrai gerai prisitaikė prie 80-ųjų natūros. Man didelį įspūdį paliko Empress's Clothes – ji daugiau atsiduodanti new wave, savo atmosfera galbūt primena The Future Now ir A Black Box albumo skambesį, bet turi labai nostalgišką, 80-ųjų muzikai būdingą cinkelį. Minimalistinė aranžuotė labai tinka šiai dainai. Ir dar labiau užsicinkinau ties albumo pabaiga: man labai patinka anthem'iškai skambantis akustinis kūrinys Sign su šiek tiek orientalistinių motyvų antrame plane. O dar labiau mane veikia What I Did, tai palaipsniui tampa mano mėgstamiausiu kūriniu albume. Man slopus, susintezuotas ritminės sekcijos skambesys ir noise'iška gitara šiek tiek primena The Second Hand iš The Future Now ir Porton Down iš pH7, bet čia išpildyta taip vykusiai ir tos priedainio melodijos taip praturtina atmosferą, kad tiesiog nesustodamas gėriuosi. Ir kitos dainos albume yra gana stiprios: patinka ir My Experience, ir Nadir'o tonu išstojanti Hesitation, ir albumą finalizuojanti Central Hotel. Iš pradžių šiek tiek skeptiškesnis dėl titulinės albumo dainos, iš jos tikėjausi daugiau nei statiškas roko motyvas, bet priedainis pasirodė gana įsimintinas ir pradedu suprasti, kodėl ši daina labiau pagal perklausų kiekį išsiskiria iš kitų albumo dainų. Taip pat Sitting Targets turi gan mistiškai ir įtraukiančiai skambančią vidurinę sekciją. Dar kol kas neprisijaukinau Ophelia – melodingi meilės baladžių standartai nėra tai, ką aš labai mėgstu ir ko tikiuosi iš PH. Glue yra silpnesnė Empress's Clothes tąsa. Stranger Still – kiek išbarstyta kompoziciškai ramesnė albumo daina.

Bet be šitų momentų daugiau viskas man albume veikia. Todėl albumui rašau 9-etą su pliusu. Man šitas albumas dabar pagal simpatijas įsiveržia tarp klasikinių PH albumų, sakyčiau aplenkia Nadir's Big Chance ir galbūt net Fool's Mate, nors truputį trūksta, kad galėčiau gretinti su Over ir Chameleon.