Skaityti tik pasvirusį tekstą.

Kur dingo savaitė, aš nežinau, tačiau rytoj į mokyklą neeisiu. Šiandien aš keistai negalvoju apie nieką ir jaučiuosi pakankamai laiminga, o paklausta apie egzaminą, gūžteliu pečiais, nusišypsau ir toliau gyvenu gyvenimą. Keista.

Bet va.

Šitaip va.

Baigiau šiandien knygą. Nelabai man ji. Keista. Gal kada nors ir suprasiu, kodėl ją parašiau ir apie ką ji buvo.

O gal tiesiog eisiu tampyti raumenų, nes maudžia kojas po bėgiojimo. Radusi neblogą draugų kompaniją, nusprendžiau taisyti ne suknelę, o save. Tiesa, po bėgiojimo taip užsimaniau zefyrų, jog teko bėgti į parduotuvę, pasistaipyti priešais savo kasininką ir vėl namo virti koldūnų.

Gal niekad nesapnavau, kad antrokas siūlys man parūkyti, ar kad vaikinas sugalvos mane „kabinti“ užsiundydamas savo šunį, tačiau toks jau tas gyvenimas – įdomiai gražus.

Ir, cha, pasiilgau saulės. Tiesiog man šalta, o man patinka šaltis, kai miegu ir kai aplink balta.

"Petro ar Povilo, galbūt Kazimiero, Teresės, Jonų ar Onos. Skamba balsas – užmirštas, nenaudingas – minčių keliu einantis aidas, vardu Garsas. Kiek daug ištaisytų klaidų. Žavu.

Pilkas pilko plikiaus plikledis.

Atmerkiu akis. Balta. Jau diena ar baltoji naktis? Aš poliarinė meška ar žmogus? Balta suknelė, klostuota. Tą šiltą vakarą jaučiausi tokia laiminga. Dabar mane kamuoja neviltis."

"Trečiadieniais ir šeštadieniais"