Ant aukšto kalno dega laužas,
Prie laužo guli moteris graži,
Ant jos kūno krinta sniegas,
Ir visa tai sukūrė ji pati.

Visi žiūri į ją,
Bet niekas jos nemato,
Bet iš tikrųjų ji yra,
Ir guli be chalato.

Dešimt tūkstančių nuogų mėnulių
Ir tūkstantis nuogų žvaigždžių
Jai gieda giesmę, o ji vis guli
Ir pritaria savu balsu:

La-la-ly la-la-ly-la...

Na, o prie kalno stovi miestas,
Mieste duobės vietoj namų,
Ten sėdi hipiai ir žaidžia karą -
Ech, gaila, kad aš ne tarp jų.

O moteris nori namų,
Bet hipiai to nemato,
Dar ji nori namų,
Na, ir, aišku, chalato.

Dešimt tūkstančių nuogų mėnulių
Ir tūkstantis nuogų žvaigždžių
Jai gieda giesmę, o ji vis guli
Ir pritaria savu balsu:

La-la-ly la-la-ly-la...