Leisk man
Pačiam pajausti
Savo nyksmo grožį,
Savo yrantį kūną,
Aplinkos
Bespalviškumą.

Matau žmonijos
Nuogą baimę
Savo delnu
Pridengto
Išsigimusio
Veido.
Patapti nuodėme.

Opozicija visai šios žemės gyvybei, žmogaus tyrumui
Triumfuojančio absurdo valandoje
Užmaskuot savimi save,
Tad leiskit man šios betono monotonijos kampuose
Kas kartą mirt ekstazėje, vėl dvėst nuo kaifo.

Besismelkiant proto šukėms
Teks dairytis, teks kvėpuoti
O visam pasauliui tik užgesus
Vėl vartytis, vėl badytis.