
Susijusi muzika: pasirinkti
PERŽIŪRĖTI
RAŠYTI
Tarptautinė muzikos fonogramų gamintojų federacija skaičiuoja, kad pasaulinės muzikos įrašų industrijos metinės pajamos nuo 2000 m. iki 2014 m. smuko nuo 23 mlrd. iki 12 mlrd. USD. Tai reiškia, jog per šį laikotarpį rinka neteko beveik pusės pajamų. Daugiausiai – dėl piratavimo įtakos, kai dar nebuvo mechanizmų, užtikrinančių intelektinės nuosavybės įstatymų laikymąsi internetinėje erdvėje. Tad visa tai atsispindėjo ir investuotojų požiūryje į šio sektoriaus bendroves.
tai va,vaikai |
![]() |
![]() |
2018 m. liepos 2 d. 01:34:56
Šia tema man teko domėtis. Didysis pajamų, gaunamų iš muzikos įrašų pardavimų, pikas užfiksuotas 1995-1998 m. (priklauso nuo duomenų). Po to pradėjo kristi iš esmės dėl piratavimo, bet ne tik. Youtube ir kiti vaizdo / garso įrašų platintojai ilgai laiką irgi arba mokėjo varganus pinigus atlikėjams už autorines teises, arba apskritai jokios teisinės kontrolės nebuvo ir iki šiol nebūtinai yra (pabandykit į YouTube įkelti kokią nors dainą - jums pavyks ir kažin, ar kokią naudą autorius už tai gaus). Pastaraisiais keliais metais, pradedant nuo, tarkim, kokių 2012-ųjų, kada priimtos pirmos rimtesnės konvencijos piratavimo ir autorinių teisių klausimu, tas "nutekinimas" buvo pristabdytas, o stream'inimo platformų, kurių eksponentiškai tik padaugėjo, egzistavimas buvo paremtas kiek normalesne teisine baze, todėl ir autoriui likdavo ne vien tik duonos trupiniai. Jei gerai atsimenu, dabar pajamų muzikos industrijoje kritimas yra visai sustabdytas ir netgi galimas šioks toks kilimas aukštyn.
Aišku, mane labiau domino ne pats faktas, kaip yra globaliu ar nacionaliniu lygmeniu kovojama su piratavimu ir intelektinės nuosavybės "užforminimu" apskritai, bet kiek tai paveikė skirtingas pasaulio dalis. Pavyzdžiui, pastaruoju metu į Afriką, kuri technologiškai nuo viso pasaulio atsiliko bent 10 metų ir piratavimas procentaliai buvo bene masiškiausių apimčių, atėjęs išmanių technologijų bumas, užtikrinęs ir gana nemenką mobilaus ryšio plėtrą, išeskalavo tokius keistus dalykus kaip kad per metus (tarp 2016 ir 2017) NET 3,5 karto išaugęs pajamų, gaunamų iš muzikos streaminimo, dydis, kai tuo tarpu likusioje pasaulio dalyje "skaitmeninė" pajamų dalis auga ganėtinai slopiai (tikslių skaičių neatsimenu). Dar vienas įdomus faktas, kurį teko atrasti per savo nesenus naršymus, yra tai, kad Japonija jau kurį laiką yra daugiausiai pinigų muzikos industrijoje susišluojanti šalis. Ganėtinai sunkus vakarietiškoje kultūroje gyvenančio žmogaus smegenims suvirškinti teiginys.
Kad analoginiai įrašai, tokie kaip CD ir vinilas palaipsniui visai nunyks, čia faktas. Labai skeptiškai žiūriu į tuos naujojo-senojo amžiaus revitalistus, proklamuojančius, kad vinilas atsigauna ir vėl taps mados preke. Vinilas jau kurį laiką buvo kolekcionierių reikalas, tokiu ir liks. Čia verčiau klausimas, ar kolekcionierių daugės (nes žinai, taip elgtis dabar yra fancy), ar mažės (nes karta po kartos vis tiek pradės užmiršti, kas per daiktas yra analoginis įrašas). CD yra pasmerktas visiškai dalykas. Aš pradėti kaupti CD savo gyvenime gerokai pavėlavau, bet a) vinilas brangus b) neturiu ant ko vinilo klausyti c) o kolekcionuoti muzikos įrašus vis tiek norisi.
Kritinis muzikos industrijos klausimas artimajai ateičiai išlieka toks - kaip išspausti max iš skaitmeninių (t.y. music streaming) platformų. Aš tik turėčiau paminėti, kad intelektinės nuosavybės įtvirtinimui stiprėjant muzikos biznieriams darosi kažkiek lengviau kvėpuoti ir jie gali pradėti, verčiami tokio pretenzingo klimato, kelti savo teikiamos paslaugos kainą. Aš kuo toliau, tuo labiau galvoju, kad YouTube ir Spotify artimojoje ateityje nebus visiškai nemokama paslauga.
____________________
„Nieko nepadarysi“ - Kurtas Vonegutas