Statika. Būties perspektyva.

Dabar vyksta visuotinis kraustymasis iš kambario. Remontas reikalingas. Ate, ate, mano achromatinis kambary, atgysi visai kitu veidu. Ir tikiuos, žiemą nebešalsiu, pasistatęs šildytuvus. Tai ir yra pagrindinė pertvarkymų priežastis. Na, bet tikėtina, kad tai yra paskutinė žiema, kurią praleisiu savo tėvų namuose, tai labai daug permainomis nepasidžiaugsiu (jei išvis džiaugsiuos). Žodž, betvarkė totali, viskas vyksta.

Kalbant apie paskutinius metus, taip, aš jau ale abiturientas ir vis dažniau turiu mąstyti apie ateities perspektyvas. Peilis man tokios mintys. Įpratęs gyventi lengvai ir paprastai, nenoriu nukrypti nuo savo gyvenimo kurso. Bet manyje daug gilesnis vidinis konfliktas - jaučiu per didelį sąryšį su gimtąją aplinką, kad galėčiau palikti šalį dėl kokybiškesnės edukacijos. Ir to jausmo negaliu įveikti. Eilinis žmogus pasakyti, pff, bijo permainų. Aš jam pritarčiau ir dar pridėčiau „labai“, nes toks jau tas mano būdas. Jau nuo pat įstojimo į gimnaziją aš pradėjau bijoti permainų, nes ten pasijaučiu labai saugus ir aplinkinių vertinamas. Vėliau įsisukęs ir į olimpiadų verpetą prie jo labai pripratau. Greitai teks pratintis prie universitetinės aplinkos ir savęs išlaikymo. Kita vertus, dar net neįsivaizduoju studijų krypties, t.y. į ką norėčiau stoti. Dar didesnė problema, nes mėgstu viską (išskyrus kalbas ir geografiją, kurios jau, laimei, seniai nebeturiu). Nu ką, teks apsispręsti. Deja. Nieko nepadarysi, Voneguto žodžiais tariant.

Grįžtant prie mano smegeninės reikalų. Recenzija, kurią vis ketinu užbaigti, vis dar nebuvo atsiversta. Pažadėjau parašyti, tai baigsiu, tik nežinau, ar kas nors kada nors jos sulauks. Knygų skaitymas vėl pradeda stagnuoti, tačiau puikiai integruojuosi į edukaciją. Namų darbų, aišku, nedarau, nes jie man neturi jokios prasmės, bet tai, kas man įdomu, pasidarau. Kūrybos procesai šiek tiek egzistuoja, bet jokio tikro materialo neteko išspausti. Raštai pagal Einarą gal dar atgis. Savo galvą toliau vėdinu žaisdamas šachmatus. Jaučiu, kad tobulėju, bet vis dar tesu nemokytas mėgėjas. Nors turėjau pasisekimų prieš stipresnius už save žaidėjus, tai kartais pagalvoju, kad būtų verta kur nors įsilieti į šachmatininkų aplinką, bet tam nelieka laiko ir pasiryžimo, nes dienotvarkę užspaudžia kiti darbai. Žodž, komplikuoti dalykai dedas pas mane, ką jau darysi.

Belieka toliau gyventi. Mėgstu gyventi. Mėgstu vaikščioti ir negalvoti apie gyvenimą keičiančius dalykus. Viskas statiška, vienu gyvenimo momentu galima grožėtis visą gyvenimą. Kaip šauniai aš žiūriu į savo egzistenciją. Nejaugi būsiu toks pacifistas. Kai rašau komentarus (o žinot mane, mėgstu aštrokai uždrėbti), žmonės mane ramina, o aš jiems atkertu, kad esu ramiausias žmogus planetoje. Ne visose situacijose, bet bent jau tam tikrose diskusijose nejaučiu didelio spaudimo, žodžio laisvė mane nuramina. Ir tie gyvenimo momentai po vieną mane nuramina. Ir akcentuodamas tą mano egzistencijos statiškumą aš pasijaučiu laimingas, nes suprantu savo egzistencijos prasmę - patenkinti savęs buvimą, tiesiog atlikti užkrautas biologines funkcijas. Dėl socialinių funkcijų nesu tikras. Va, daug ko baidausi. Bet, neduok Dieve, man kas uždraus natūralius dalykus (kad ir tą pačią žodžio laisvę, pavyzdžiui, per pamokas tai esu didis plepys), tada kažkam bus blogai, nes mėgstu desperatiškus ir neapgalvotus poelgius, kai kažkas sutrikdo mano vidinę harmoniją. O šiaip, esu labai ramus. Toks jau aš.

Taigi, šiandien pasirgsime už krepšininkus ir po to galėsiu vėl išjungti televizorių kuriam laikotarpiui. Dėžutė, kurios pas save neturiu, bet tėvai pas save turi ir prie jos praleidžia didžiąją gyvenimo dalį. Galėčiau kritikuoti, bet statiška egzistencija yra puikus dalykas, kam trikdyti. Ta gaida ir pabaigiu - nesiplėšykit, tiesiog rezignuokit savo buvimą tam tikru laiku tam tikroje vietoje ir elkites taip, kaip jums leidžiama pagal jūsų sutvėrimo galias. Socialiniai principai tik antraeiliai, stenkites juos ignoruoti, kur tik taip įmanoma padaryti.