sugalvok man vakarą su žiburiu
mintį sugalvok tu mano sielai
vieną kartą toks gyvenimas atėjo
kad man žodžių nebėra kalbėt.

lygios mano naktys, lygūs žodžiai
lygūs lyg nupjautas vasarojus
lyg man būtų viskas, o aš nieko
nieko neturėčiau

nesakyk man nieko gero nieko
man nereikia nieko man ir žodžių
lyg atskridęs juodas varnų pulkas
man akis tie žodžiai iškapoja

ar jauti, kaip kalbinu tave, kaip tyliai
kalbinu taip tyliai, taip lyg nekalbu
taip kalbu ,kaip liečia nendrė
nendrė, pučiama į rudenį

tu rasa suvilgyk mano siela
kol išauš, kol užsimerksiu rytdienai
pučia vėjas vakarą link miško
pučia žiburį į kelio pusę.