Karolis Vyšniauskas. [Asmeninio archyvo nuotr.]„Tavo gyvenimo muzika“ – Music.lt rubrika, kurioje žmonės, kurių paprastai interviu klausiama visai kitokių klausimų, atsakinės į 10 klausimų apie muziką. Aktoriai, stilistai, dizaineriai, rašytojai, freelancer‘iai – šioje rubrikoje turės progą pasireikšti visi, kurių pagrindinė profesija nėra tiesiogiai susijusi su muzika.

Jeigu esi žmogus, besidomintis muzika, tiesiog negali būti neskaitęs jo tekstų. Karolio Vyšniausko, muzikos žurnalisto pavardė turėtų būti žinoma visiems, kurie stengiasi sekti lietuviškus tekstus apie muziką. Tai žmogus, pristatantis vienas informatyviausių renginių recenzijų, pasižymintis puikiais rašymo sugebėjimais ir nepailstantis žmonėms pasakoti apie muziką ne tik savo vedamoje radijo laidoje „Muzikos spektras“, bet ir internetiniuose portaluose www.delfi.lt, www.1883magazine.com ir tinklalapyje www.dauggarsoirsviesu.lt. Tai žmogus, kuriuo tiesiog neįmanoma nesižavėti ir šiandien jis mums sutiko papasakoti apie savo mylimą muziką. Susipažinkite.

1. Kaip galėtumėte apibūdinti savo muzikinį stilių?

Pagal klasikinį skirstymą man artimiausia yra „indie/alternative“ lentyna. Bet stengiuosi pažinti viską, kuo žmonės domisi – ir Black Sabbath, ir Rebecca Black.

2. Kokį vaidmenį muzika vaidina jūsų gyvenime?

Muzika man yra būdas pažinti pasaulį. Kai kam tai yra literatūra, kinas ar teatras. Man geriausiai apie pasaulį pasakoja muzika. Nuo Sinatros iki SEL'o – kiekvieną muzikos kūrėją matau kaip kultūros, kuriame jis ar ji veikia, atspindį su savimi besinešantį komplektą įvaizdžių ir pasaulėžiūrų, perduodamų klausytojams. Savo darbą matau kaip bandymą šį procesą suprasti ir paaiškinti tiems, kurie skaito mano tekstus.

3. Kokį albumą ar dainą galėtumėte pavadinti savo gyvenimo garso takeliu?

Jeigu visiškai atvirai ir nuoširdžiai – tai grupės Jimmy Eat World daina „A Praise Chorus“. Ji yra liūdnai nostalgiška, su žodžiais, sakančiais, kad reikia judėti į priekį, nepaisant visko. „Things are never going to be quite what you want. Even at twenty five you got to start sometime.“

Kartu tai yra meilės daina pačiai muzikai. Ji kalba apie tą jausmą, kai laiku ir vietoje išgirsta daina jus įkvepia: „I'm on my feet, I'm on the floor, I'm good to go. All I need is just to hear a song I know.“ Dainos pabaigoje vokalistas cituoja skirtingų jo mėgstamų dainų eilutes, pavyzdžiui, „our house in the middle of the street“, paversdamas jas savosios dainos dalimi.

Suprantu, kad tokios grupės kaip Jimmy Eat World, kaip ir visas emo-pop-punk subžanras, yra laikomas liesų paauglių muzika, kuri nustoja rezonuoti, kai tau 25. Bet dievaži, man kitą savaitę 25, ir eilutė „even at twenty five you got to start sometime“ pataiko tiesiai į smegenis. Yra dalykų, iš kurių neišaugama. Iš Jimmy Eat World išaugti ir nenoriu.



4. Koks yra jūsų naujausias muzikinis atradimas?

Praėjusią savaitę beieškodamas lietuviškos muzikos svetainėje Bandcamp radau grupę pavadinimu "Lithuania". Jie yra iš Filadelfijos, groja pankroką. Ant pirmojo jų demo albumo yra Vytis. Šiuo metu ruošiu interviu su jais.

Heavy Hands by Lithuania

5. Maloniausias, kokiu nors būdu su muzika susijęs atsiminimas?

Jų labai daug! Galbūt – "Pulp" koncertas festivalyje Open'er, Gdynėje, 2011-aisiais. Važiavau į Gdynę trečius metus iš eilės, bet niekada ten tiek nelijo, nebuvo taip šalta ir nebesmagu. "Pulp" į sceną lipo berods trečios dienos vakarą, jų vokalistas su britišku galantiškumu pasakė „Sorry about the rain“, peršlapo per pirmą priedainį, bet tęsė viską toliau. Jam tada buvo 48-eri ir jis atrodė jaunesnis už visus mus, stovinčius publikoje su kiaurais pončais. Grupės įkvėpta publika išsijudino, lietus baigėsi, o gal į jį tik nustojome kreipti dėmesį – nebepamenu, nes buvo nebesvarbu. Tiek iš grupės, tiek iš publikos atsirado „dabar arba niekada“ nusiteikimas. Tai buvo vienas tų momentų, kai grupė nugali nepalankias aplinkybes ir galiausiai jų pasirodymas tampa net geresnis, nei jiems būnant komforto zonoje. „Common People“ nuskambėjo kaip himnas, nes tokia ši daina ir yra. Nebeklausykit "Oasis" – klausykit "Pulp".



6. Muzikinis guilty pleasure? T.y. daina, atlikėjas ar albumas, kurį daugelis smerkia ir kritikuoja, o jums, vis dėlto, patinka?

Daug kartų dainavau Katy Perry „Roar“ mašinoje.



7. Toliausia, kiek yra tekę nukeliauti dėl grupės ar atlikėjo?

1,027 km, Gothenburgas, Švedija – pernai ten skridome į festivalį "Way Out West". Pamatėme The National, Grimes, Kendrick Lamar.

8. Ar galite įvardinti grupę ar atlikėją, kurį, turėdamas galimybes, sutiktumėte sekioti aplink pasaulį viso turo metu?

Būtų smagu pakeliauti su CHVRCHES. Jie yra nauja grupė, dar tik pradedanti savo turus po pasaulį – manau, jiems kelionės dar nėra rutina, jie turėtų turėti džiaugsmą, kuris aplanko atvykus į naują šalį. Be to, jie atrodo draugiška protingų jaunų žmonių kompanija, nežaidžianti pagal industrijos standartus. Pavyzdžiui, jų vokalistė atsisako fotografuotis viena ar būti interviuojama ne grupės kontekste, nors daug kas iš žurnalų to norėtų – jiems neįdomūs kiti du grupės nariai, jie nori fotografuoti vokalistę, nes ji gražiausia, ir ji mergina. Ji tuo tarpu sako, kad nenori būti objektifikuojama. Norėčiau keliauti su jais ir parašyti ilgą istoriją apie muzikos verslo užkulisius, su kuriais jaunos grupės susiduria.



9. Kokiose situacijose labiausiai atkreipiate dėmesį į muziką?

Kai paskambinu į įmonę ir laukiu, kol būsiu sujungtas. „Prašome palaukti, šiuo metu laisvų konsultantų neturime“. Tomis minutėmis visada skamba neadekvati muzika, pavyzdžiui, simfonija. Kodėl ir kas tas melodijas parenka?

10. Jeigu reiktų pasirinkti dainą, kuri gros per jūsų laidotuves, kokią pasirinktumėte?

HIM – „Join Me in Death“... Bet jei rimtai, niekada apie tai negalvojau. Gražiausia daina apie mirtį man yra Radiohead „No Surprises“, bet nesinori, kad ją tada grotų – būtų dar liūdniau. Gal tiesiog iškart pereikim prie gedulingų pietų.





Rubrikos autorė: Patricija Tilvikaitė

{lang: 'lt'}

{lang: 'lt'}

{lang: 'lt'}


RUBRIKA: Žymių Lietuvos žmonių gyvenimo muzika