
Ar ką nors aplanko jausmas, kad beviltiškai atsilieka nuo kitų? Nežinau, kas daugiau tokioms mintims turi įtakos, ar faktas, kad "apsirgau" "The Voice" manija, kur daugybė talentingų dainininkų atlieka klasikinius kūrinius, tų laikų, kai net mintyse nebuvau suplanuota, ar pačių kūrinių klausymas, kuris analogiškas kvailam įpročiui eiti į prekybcentį be pirkinių maišelio, o paskui žongliruoti prekėmis su viltimi, kad tik ko nepametus. Myliu muziką, kaip manau, visi čia užeinantys, prisiregistravę aktyvūs ar pasyvūs nariai. Muzika pati gražiausia kūrybos forma, jos išraiška, kuri suprantama ne tik šio meno kūrėjams, bet ir eiliniams klausytojams, šios "manos" vartotojams. Skirtingai nei su kitomis meno sirtimis, kaip kad dailė, fotografija, šokis ar pan, muzikai nereikia kažko didelio supratimo, ją žymiai lengviau pajusti, pasiduoti jos įtakai, įsitraukti į kūrinius, suvokti jų skleidžiamą žinią. Įsijungus kokią lyrinę baladę, kur kas greičiau apsiverksi, nei žiūrint į vadinkim kokį lyrinį dailės kūrinį. Aišku, menotyrininkai, gali su manim nesutikti ir tvirtinti, kad irgi ne ką mažiau įtraukia ir padeda išjausti užslėptą mintį, na bet su muzika tai žymiai lengviau ir greičiau pavyksta. Tačiau, ne apie tai noriu rašyti... Esu daug nagrinėjus muzikos stilių, jos tarpsnių, ne vieną straipsnį parašius ar baigiamąjį darbą, tačiau vis tiek jaučiuosi kaip paika mergiotė, chemijos pamokoje pakviesta prie lentos atsainėti ir nieko nesupranti (iš asmeninės patirties epizodas). Juk kiek daug negirdėtų dainų, kiek mažai pažįstamų grupę. Gal derėtų perkreipti iš kitos pusės, palyginus su tuo kiek yra sukurta, kiek mažai težinoma... O juk dar vis kuria, vis atsiranda dainų. Atrodo taip norėtųsi, kad sustotų laikas ir kad pavyktų visus kūrinius, visų žanrų, visų dainininkų, operos solitų, rokerių, metalistų, pankų dainas nutiesus kokius laidus pajungtus tiesiogiai į galvą, visa tai išklausyti ir pažinti. O tada jau koja kojon žengti su naujausiomis melodijomis, susipažinti su naujomis grupėmis ir atlikėjais. Kažkaip liūdna pasidaro pagalvojus, kad tik tiek nedaug žinau grupių, kūrėjų, nedaug girdėtų jų kūrinių, juk kiekvienas iš jų neša ne tik tekstus ir melodiją, bet ir jų samplaiką ir viso to iškylantčius jausmus, kurie skirtingu metu, skirtingose situacijose reiškia vis kažką kito... Šiuo metu išgyvendama labai skaudų tarpsnį, muzika man patys geriausi vaistai, kuriems nereikia nei daktaro, nei recepto, nei nustatyto laiko, kada juos būtina vartoti, nes vartoji tada, kada jauti, kad reikia... Tik va, kaip suspėti viską išklausyti ir ar apskritai taip įmanoma? |
![]() |
![]() ![]() ![]() |
2017 m. rugpjūčio 21 d. 11:53:42
Panašu, kad tas galvos skausmas kamuoja visus, trokštančius siekti daugiau žinių kasdien. Ir visada taip būna, kad norisi dar ir dar, nes sužinojus, pasiekus kažką naujo aplanko geras jausmas. Aš sakau, kad vis dėlto, skubėti nėra ko, ir kai ateis laikas, sužinosi ką turi sužinoti, nes visko žinoti, vėlgi, neįmanoma. O taip pat, jei jau turi tą nenumaldomą žinių troškimą, tai tenka kažką aukoti. Kartais tai būna toks dalykas, kaip miegas, o kartais netgi dėmesys artimiems žmonėms, ar žmonėms apskritai. Tiesiog svarbu pasverti savo poreikius ir subalansuoti juos, ir tada viskas bus įmanoma :)
Na, aš muzikos meno pastaruoju metu negaliu tiek praktikuoti, kiek norėčiau, bet šitą reikalą tikrai atidedu į ateitį. Pagrinde aš praktikuoju skaitmeninį meną (tiesa, šiuo metu mažiau, dėl kitų reikalų, kurie užima tą laiką), nes tai sritis, su kuria sieju savo ateitį. Bet taip pat man labai patinka "gyvas" menas, tad kai tik randu progą, tobulinu savo įgūdžius tapyboje. Fotografija irgi yra ta sritis, kuria esu susidomėjusi ir kurią nors ir ne profesionaliai, bet irgi mėgstu praktikuoti laisvu laiku. Literatūra, kadaise buvau vos ne pusiaukėlėj knygos rašyme, bet nutrūko ta veikla. Menotyra, nors ir humanitarinių mokslų sritis, bet tai yra mano gyvenimo būdas vos ne, tuo užsiimu kasdien. Aišku, mėgėjiškai tik :)
____________________
Gaila, kad Dievas mūsų nebepageidauja čia.
2017 m. rugpjūčio 21 d. 11:37:32
Panašų galvos skausmą išgyvenu su knygomis, kai pagalvoju, kiek nedaug perskaityta, o tiek daug likę... Ir taip gaila, kad labiau neina savęs muzikoje išreikšti, senais mokyklos laikais dainavau chore, bet balsas sugedo, kai nebuvo lavinamas ir taip ir neišmokau niekuo groti, nors šioje srityje save guodžiu, kad ir Žemaitė pradėjo rašyti tik brandžiame amžiuje. Vilte, smalsu pasidarė, kokias meno formas praktikuoji?
2017 m. rugpjūčio 21 d. 10:40:17
Aš, kaip asmuo, besidominantis bei praktikuojantis įvairias meno formas, iš savo perspektyvos taip pat galiu tik pritarti, kad muzika daug lengviau įsismelkia į smegenis ir greičiau sukuria efektą už kitas meno formas. Turbūt ne be reikalo didelė ar net didžiausia dalis žmonijos informaciją lengviausiai įsisaviną per klausą. Reikia pasakyti ačiū mūsų kūrėjams, kad davė mums ausis. Dėl visos egzistuojančios muzikos perklausymo. Tai ne tik kad neįmanoma, bet dar ir nereikalinga. Kas būtų, jei mūsų smegenys turėtų įsisavinti absoliučiai visą muziką? Neliktų vietoms kitiems dalykams, kurie yra vienodai svarbūs mūsų tolimesniam tobulėjimui ir augimui. O tai jau būtų tragedija.
Labai teisinga dar viena F. Nietzsches mintis ten Silentist pateikta. Aš norėčiau tik priminti (nežinau kieno) dar vieną mintį: without "art" Earth would be just "eh".
____________________
Gaila, kad Dievas mūsų nebepageidauja čia.
2017 m. rugpjūčio 21 d. 09:32:27
"Muzika pati gražiausia kūrybos forma"
griežtai sutinku
dar yra pasakymas: "Without music, life would be a mistake." F.Nietzsche
____________________
Man sunku susivokti, kaip jiems taip lengva susivogti.
2017 m. rugpjūčio 20 d. 18:59:26
Visą muziką.. Gražus noras. Bet kur tuomet užgniaužiamas išrankumas, labai sunku sąžiningai klausytis to, kas ne artima, neveikia.. man patinka tas pasakymas, kaip kažkas rašė: ,,išsirink mane iš visų..'' (čia ne kūrinius turėjo omeny tikriausiai :D bet pritaikoma)
2017 m. rugpjūčio 20 d. 18:56:06
Ne, suspėti viską išklausyti neįmanoma. Ir tai yra puiki diagnozė, garantuojanti, kad muzikos gyvenime niekada nepritrūks!
____________________
„Nieko nepadarysi“ - Kurtas Vonegutas