Lydekai paliepus, man nusileidus iš padebesių.

Taip seniai kažką rašiau... Turime musice pozityviąją blogerę, reikia ir ne visai tokios. Smagu skaityti tekstus, skatinančius siekti tikslų, svajonių, bet kartais pasiskaičius susidaro toks vaizdas, kad yra žmonių, akivaizdžiai užaugusių su rožiniais akiniais ar tiesiog su pakankamai stipriu bagažu (tiek moraliniu, tiek ir materialiniu) iš tėvų, slystančių per gyvenimą it sviestu būtų patepta. Deja, ne visiems taip sekasi, kai kam ne tik sviesto neduota, bet dar ir karvę tenka patiems pasimelžti... Kartais ima atrodyti, kad ne visiems žmonėms suteikiamas laimingas procesas. Jei manysime, kad kiekvienas žmogus į šį pasaulį atėjo su misija, vadinasi kiekvienas iš mūsų esame su tam tikru vaidmeniu paskiriami vos tik gimstame. Savaime suprantama, mes nežinome koks tai vaidmuo, tačiau sekame įprastine laimės samprata, kaip kad mokykla, karjera, santykiai, šeima ir t.t. Tai idealusis modelis, tačiau kodėl vieniems šį modelį įgyvendinti pavyksta, o kitiems ne? Galbūt kalta motyvacijos stoka, užsispyrimo ir panašiai, o gal esame paskirstyti į laiminguosius ir pavyzdžius jiems, kokiais nebūti? Čia jau pesimistinis požiūris, kurio geriau vengti.

Siekti užsibrėžtų tikslų, daryti kas patinka, atsisakyti kas slegia, skaudina, kelia frustraciją ir t.t. Bet ar visi taip padaryti gali? Iš asmeninės patirties galiu pasidalinti, dirbu darbą, kurio specifika man visiškai nepatinka, neįdomi, nekelia net paprasčiausio suinteresuotumo plačiau domėtis ir stengtis. Kartais pagalvoju, jog manajam atvejui puikiai tinka vienas epizodas iš "Draugų" 

Na taip, pozityvistai pasiūlytų imti ir mesti, bet nėra taip paprasta. Esu antrakursė magistrantė, reikia rašyti baigiamąjį darbą, o išsilaikyti save irgi reikia, tad negalint dirbti darbo pilnu etatu, kuris patiktų, mylėčiau jį be galo be krašto, tenka daryti tai, kas visiškai neįdomu, kas vargina ir liūdina, nes mainais gaunu 0,5 etato ir pragyvenimo galimybes. Tai aišku nėra kažkoks fizinis juodas darbas (bakalauro laipsnis panaudotas, bet esant humanitarei, kūrybiškai humanitarei darbas su verslo, ekonomikos sritimis švelniai tariant šiltų jausmų nekelia, nors ir be galo gerbiu savo kolegas, su kuriais sutariu). Tai va, nemanau, kad aš vienintelė tokia, tokių yra daug. Jie vaikšto pajuodusiais paakiais, liūdnais veidais, kurie optimistams nesuprantami, nes jų moto: "nepatinka, liūdina, mesk". Deja, ne visi gali. O juolab, toks gyvenimo būdas duoda naudos. Nenoriu įžeisti optimistų, bet mąstymas apie pasaulio tobulumą labai greitai subliūkšta pradėjus dirbti, kad ir mėgstamą darbą su labai prastu kolektyvu, su vadovais, kurie primena despotus, o ne žmones. Jei jau iš anksčiau esi užsiangažavęs, užsiauginęs storą odą, gali su tuo susitvarkyti, o jei ateini su mintimi, kad visi žmonės geri ir sąžiningi, lieki it musę kandus. 

Nebandau visų jūsų skaitančiųjų demotyvuoti, neagituoju nesiekti svajonių, tikslų, tikrai tai nėra mano tikslas. Tiesiog, linkiu svajoti atsakingai, su protu, suvokiant, kad ne iš karto, ir ne visada sekasi. Kartais tenka skaudžiai arba net labai skaudžiai nusvilti, bet tai nereiškia, kad reikia pasiduoti. Išsilaižykit nesėkmių išvagotas žaizdas ir tieskitės, bet su suprasdami, kad ne viskas pasaulyje rožėmis klota.