O aš... gyvenau vienatvėj
O aš... aš buvau neregys
Ir aš... neišmokau nieko
Rankas surišęs virvagalys
su švino gramzdu Nesėkmės mano

Visą gyvenimą sunkiai dirbau
Pro pirštus slydo man pinigai
Man atvaizdas veidrody sako
Nenuostabu, kad stangais
akmenį rist į kalną Nesėkmės savo

Mane smurtavimu gundė
Idealais baudė mane
Gniuždė vaizdais iš buities, kad ji
tėra regimybė sapne,
išskyrus vergų laivą Nesėkmės mano

Nuskęsiu čia besiveržiąs
į viršų bent oro įkvėpt
Bet kai manau jau kvėpuojąs
man užkraunama dukart tiek
baudžiamosios naštos Nesėkmės mano

Nenusipelnau apačioj būti
Bet neištruksiu niekad išties
Ir aš... sužinojau vieną dalyką
Negali pabėgt nuo žvėries
neveiksnioj duobėj Nesėkmės savo

Kai į rankas pateks pinigėlis 
pabučiuosiu jo šonus žalius
Ir paklausiu jo purviną snukį
"Kur tu buvai po velnių?"
"Aš - kuras varikliams, ką Nesėkmę varo. "

Aš būsiu senas, sukriošęs
Pamiršiu, kas aš ir kur aš esu
Būsiu iškaršęs, visų pamirštas
Bet atsiminsiu - dar suprantu:
sunkiai uždirbtus pinigus į Nesėkmę dėki

Mačiau verkiantį tėvą
Mačiau ranką susilaužė mama
Į sieną, kuri neraudos
Joje tik mechaninė aimana
Mirštančio žmogaus, kuris Nesėkmė buvo.

Lenkiantis nugarą skauda
Tai nuo svorio ant mano pečių
O smegenis diegia lyg peilio dūris
Nes pademonstruoti turiu
Kaip išsikepurnėti iš liūno Nesėkmės savo.

Vieni pragare kankinosi
Šunsnukiams sekėsi ir jų apstu
O aš... taip ir neišmokau nieko
Net rodyti grakščiai kaip sruvu
nuodingu krauju Nesėkmės savo.